1897 metų kovo 29 diena
 
   Visų tų įvykių, o juo labiau kelionės į Siciliją nuo 1860 metų birželio iki 1861 metų kovo nebūčiau atsiminęs, jei praeitą naktį krautuvėje versdamas senus popierius komodos dugne nebūčiau aptikęs į ritinį susuktų lapų, kuriuose buvo tų įvykių apmatai, matyt, surašyti, kad vėliau galėčiau savo darbdaviams Turine pateikti išsamią ataskaitą. Užrašai padriki, akivaizdu, užsirašiau tik tai, kas man atrodė svarbu, ar tai, kam norėjau suteikti svarbos. Nežinau, ką nutylėjau.

* * *

   Nuo birželio 6 dienos esu laive „Ema“. Diuma priėmė mane labai nuoširdžiai. Vilkėjo lengvą šviesiai rudą švarką ir iš tiesų atrodė maišyto kraujo, nes toks ir buvo. Oda tamsi, raiškios, putlios, jausmingos lūpos, it Afrikos laukinio garbanotų plaukų kepurė. Bet žvilgsnis gyvas ir ironiškas, šypsena nuoširdi, apvalios bon vivant^[38] formos… Atsiminiau vieną iš daugelio sklandančių legendų: kažkoks Paryžiaus dabita jam girdint gudriai prakalbo apie naujausias teorijas, aiškinančias pirmykščio žmogaus ir žemesniųjų rūšių ryšį. Diuma atkirto: „Taip, pone, aš kilęs iš beždžionės. Tačiau jūs, pone, ja tampate!^“
   Jis supažindino mane su kapitonu Bogranu, jo pavaduotoju Bremonu, vairininku Podimatasu (apžėlusiu it šernas, barzda ir plaukai dengė visą veidą taip, kad buvo matyti tik akių baltymai) ir su koku Žanu Bojė — žiūrint į Diuma atrodo, kad kokas šioje draugijoje yra svarbiausias. Diuma keliavo su savo dvaru nelyginant koks senųjų laikų didikas.
   Lydėdamas mane į kajutę, Podimatasas pranešė, kad mėgstamiausias Bojė patiekalas — asperges aux petits pois^[39], keistas receptas, nes patiekale nėra jokių žirnelių.
   Aplenkėme Kapreros salą, kur po mūšių ilsėjosi Garibaldis.

 
 
   — Netrukus susitiksite su generolu, — tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. — Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų.
 

   — Netrukus susitiksite su generolu, — tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. — Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų. Jo judesiai elegantiški, o balsas be galo švelnus. Atrodo romus žmogus, bet jo akivaizdoje ištarkit žodžius Italija ir nepriklausomybė, ir jis pabus tarsi ugnikalnis, pratrūks ugnimi ir kunkuliuojančia lava. Jis stoja į kovą beginklis, bet prireikus čiumpa artimiausią kardą, ištraukia jį iš makšties ir puola priešą. Turi tik vieną silpnybę: mano, kad rutuliais žaidžia geriausiai iš visų.
   Netrukus laive kilo sujudimas. Jūreiviai sugavo didžiulį jūrinį vėžlį, tokių galima pamatyti į pietus nuo Korsikos. Diuma susijaudino.
   — Turėsim darbelio. Pirma apversim jį ant nugaros, kvailelis iškiš kaklą, o mes pasinaudoję tokiu neatsargumu nukirsim jam galvą, čiakšt! — paskui pakabinsim už uodegos dvylikai valandų kraujui nuleisti. Tuomet vėl paguldysim ant nugaros, po pilvo ir nugaros šarvu įkišim tvirtus ašmenis, saugodamiesi neperverti tulžies, antraip jis taps nevalgomas, išimsim vidurius ir paliksim tik kepenis, vidinė skaidri košė nieko verta, bet ten rasim du gabalus mėsos, baltumu ir skoniu panašios į veršieną. Galiausiai pašalinsim gleivinę, nupjausim kaklą, plaukmenis, supjaustysime riešuto dydžio gabalėliais, nuplausime ir ant silpnos ugnies kokias tris ar keturias valandas virsime sriubą, pagardintą pipirais, gvazdikėliais, morkomis, čiobreliais ir lauro lapais. Kol ji virs, supjaustysim vištieną juostomis, užtaisysime petražolėmis, svogūnėlių laiškais ir ančiuviais, sumesim į verdantį sultinį, paskui nusunksim ir sumesim į vėžlienos sriubą, kur įpilsim ir tris ar keturias stiklines maderos. Jei nebūtų maderos, galima įpilti ir marsalos su taurele degtinės ar romo. Tačiau tai pis aller^[40]. Savo sriuba mėgausimės ryt vakare.
   Mėgstantis taip skaniai pavalgyti vyras, kad ir abejotinos kilmės, sukėlė mano prielankumą.

* * *

   (Birželio 13 diena) „Ema“ į Palermą atplaukė užvakar. Pilnas knibždančių raudonų palaidinių miestas panėši į aguonų lauką. Nors dauguma garibaldiečių savanorių apsirengę ir apsiginklavę kaip pakliuvo, kai kurie vilki civilinius drabužius ir turi tik skrybėlę su plunksna. Raudono audeklo jau sunku rasti, tad tokios spalvos marškiniai kainuoja baisingus pinigus ir juos įpirkti tegali vietos diduomenės vaikai, prisidėję prie garibaldiečių po pirmųjų, žiauriausių mūšių, o ne iš Genujos atplaukę savanoriai. Kavalierius Bjankas man skyrė užtenkamai pinigų, kad išgyvenčiau Sicilijoje, tad, nenorėdamas atrodyti it koks ką tik atvykęs dabita, iškart nusipirkau padėvėtą uniformą — nuskalbtus rausvus marškinius ir palaikes kelnes, bet vien marškiniai kainavo penkiolika frankų, Turine už tokius pinigus būčiau galėjęs nusipirkti ketverius.
   Čia viskas nepamatuotai brangu: kiaušinis kainuoja keturis soldus, svaras duonos — šešis, svaras mėsos — trisdešimt. Nežinau, ar todėl, kad sala skurdi ir užkariautojai baigia suryti paskutines atsargas, palermiečiai nutarė, jog garibaldiečiai — dangaus siųsta mana, ir švarina juos be jokių skrupulų.
 
   Dviejų didžiavyrių susitikimas Senato rūmuose („Kaip Paryžiaus rotušėje 1830-aisiais!“ — džiūgaudamas kalbėjo Diuma) buvo labai teatrališkas. Nežinau, kuris iš jų vaidino geriau.
   — Brangusis Diuma, man jūsų be galo trūko! — sušuko generolas, o Diuma pratrūko sveikinimais. — Ne, ne, sveikinkit ne mane, o šituos vyrus. Tai jie milžinai! — ir kreipėsi į saviškius: — Tuoj pat suteikit ponui Diuma gražiausius rūmų apartamentus. Ir jų bus per mažai žmogui, pristačiusiam laiškus, kad atvyksta apie du tūkstančius vyrų, dešimt tūkstančių šautuvų ir du garlaiviai!
 
   Žvelgiau į didvyrį su nepasitikėjimu, po tėvo mirties nepasiklioviau didvyriais. Diuma jį apibūdino it kokį Apoloną, o jis pasirodė besąs kuklaus stoto, ne šviesiaplaukis, o šiaudų spalvos plaukais, trumpomis kreivomis kojomis ir, kiek sprendžiau iš eisenos, kankinamas reumato. Mačiau, kaip dviejų saviškių padedamas sunkiai sėda ant žirgo.
   Vėlyvą popietę prie karaliaus rūmų susirinkusi minia šaukė: „Tegyvuoja Diuma, tegyvuoja Italija!“ Akivaizdu, rašytojas patenkintas, bet man susidarė įspūdis, kad viską organizavo Garibaldis, tikėdamasis pažadėtųjų šautuvų ir žinodamas apie draugo tuštybę. Įsimaišęs į minią, stengiausi perprasti nesuprantamą dialektą, panašų į afrikiečių šneką, ir nugirdau trumpą pokalbį: vienas klausė, kas tas Diuma ir kodėl jis čia šlovinamas, kitas atsakė, kad tai čerkesų kunigaikštis, aptekęs auksu ir atvykęs atiduoti savo pinigų Garibaldžiui.
   Diuma mane pristatė kai kuriems generolo vyrams, pajutau veriamą grėsmingą Garibaldžio leitenanto, siaubingojo Nino Biksijo, žvilgsnį ir taip jo pabūgau, kad tuoj iš ten pasišalinau. Turėjau rasti būstą, kur galėčiau pareiti ir išeiti niekieno nepastebėtas.
   Dabar, siciliečių akimis, buvau garibaldiedis, o Garibaldžio savanoriams buvau laisvas metraštininkas.

* * *

   Vėl pamačiau Niną Biksiją jojantį per miestą. Kalbama, kad žygiui vadovauja būtent jis. Garibaldis išsiblaškęs, nuolat mąsto apie rytojų, įgudęs atakuoti ir vesti paskui save kitus, o Biksijui rūpi šiandiena ir jis rikiuoja būrius. Jam jojant pro šalį vienas netoli stovintis garibaldietis pasakė draugui: „Pažiūrėk, koks žvilgsnis, veria kiaurai. Kerta nelyginant kardas. Biksijas! Vien vardas — tarsi žaibas skrostų.“
   Akivaizdu, kad Garibaldis ir jo leitenantai apžavėjo savanorius. Blogai. Per daug žavingi vadai karalysčių gerovės ir ramybės labui turėtų būti nedelsiant nukirsdinti. Mano darbdaviai Turine teisūs: negalima leisti Garibaldžio mitui išplisti ir Šiaurėje, antraip visi tenykščiai ims siūdintis raudonus marškinius ir skelbs respubliką.
 

* * *

 
   (Birželio 15 diena) Su vietos gyventojais sunku susikalbėti. Viena aišku: jie stengiasi pasipelnyti iš kiekvieno, kuris jiems panašus į pjemontietį, nors tarp savanorių pjemontiečių mažai. Radau smuklę, kurioje galiu pigiai pavalgyti ir paragauti vietos patiekalų neištariamais pavadinimais. Bandelės su blužnimi sprangios, bet užgerdamas geru vietos vynu pajėgiu praryti daugiau nei vieną. Ten valgydamas susidraugavau su dviem savanoriais, Aba, vos dvidešimt perkopusiu ligūriečiu, ir Bandžių, daugmaž mano metų žurnalistu iš Livorno. Iš jų pasakojimų atkūriau garibaldiečių išsilaipinimą ir pirmuosius mūšius.
 
   — Ak, brangusis Simonini, kad žinotum, — kalbėjo Aba. — Išsilaipinimas Marsaloje buvo it cirkas! Taigi, prieš mus „Strombolis“ ir „Kapris“, du Burbonų laivai, mūsų „Lombardija“ užplaukia ant uolos, o Ninas Biksijas šaukia, esą geriau tegu jį užima su skyle triume nei sveiką ir nesudaužytą, negana to, reikėtų paskandinti ir „Pjemontą“. Dideli nuostoliai, dingtelėjo man, bet Biksijas teisus, negalima prancūzams dovanoti dviejų laivų, taip darė ir didieji kondotjerai — išsilaipinę sudegindavo laivus, kad niekas nepabėgtų, ir pirmyn. „Pjemontas“ pradeda švartuotis, užtaisoma „Strombolio“ patranka, bet užsikerta. Uoste stovinčio anglų laivo kapitonas užlipa į „Strombolio“ denį ir sako kapitonui, kad sausumoje yra Anglijos pavaldinių, tad už šį tarptautinį incidentą jam teks atsakyti. Juk žinia, anglai Marsaloje turi ekonominių interesų dėl vyno. Burbonų kapitonas atkerta, kad tarptautiniai incidentai jam nėmaž nerūpi, įsako šauti, patranka ir vėl užsikerta. Pagaliau iššovę Burbonų laivai nepadaro jokios žalos, tik sudrasko šunį.
   — Tai jums padėjo anglai?
   — Tarkim, jie ramiai stojo per vidurį, idant sutrikdytų Burbonus.
   — O kokie generolo santykiai su anglais?
   Aba tik mostelėjo, lyg norėdamas pasakyti, kad tokie pėstininkai kaip jis paklūsta įsakymams ir daug neklausinėja.
   — Verčiau paklausyk dar, smagumėlis. Atvykęs į miestą generolas įsakė užimti telegrafą ir nupjauti laidus. Siunčia leitenantą su keliais vyrais, pamatęs juos ateinant telegrafistas pabėga. Įžengęs į kabinetą leitenantas randa karo vadui į Trapanį nusiųstos skubios telegramos kopiją: „Du garlaiviai su Sardinijos vėliavomis įplaukė į uostą ir išlaipina vyrus.“ Tą akimirką ateina atsakymas. Vienas iš savanorių, dirbęs Genujos telegrafe, perskaito: „Kiek vyrų ir kodėl jie išsilaipina?“ Karininkas jam padiktuoja. „Atsiprašau, suklydau, iš Džirdženčio atplaukė du prekiniai laivai su siera.“ Ir gauna atsakymą iš Trapanio: „Jūs kvailys.“ Karininkas patenkintas nupjauna laidus ir išeina.
   — Tiesą pasakius, — įsiterpė Bandis, — išsilaipinimas nebuvo toks cirkas, kaip pasakoja Aba, vos pasiekėm krantą, iš prancūzų laivų pagaliau atskriejo pirmieji sviediniai ir kulkosvaidžio salvės. Bet pasismaginome tai jau tikrai. Tarp lekiančių sviedinių netikėtai pasirodė senas, bet gerai įmitęs vienuolis, kuris modamas skrybėle mus sveikino. Kažkas sušuko: „Broli, atėjai mūsų paerzinti?“ Tačiau Garibaldis pakėlęs ranką tarė: „Broli, ko ieškai? Ar negirdi, kaip švilpia sviediniai?“ O vienuolis ir sako: „Nebijau sviedinių. Esu šv. Pranciškaus varguolio tarnas ir Italijos sūnus.“ — „Tai tu už liaudį?“ — klausia generolas. „Už liaudį, už liaudį“, — atsako vienuolis. Tuomet supratom, kad Marsala mūsų. Generolas nusiuntė Krispį pas mokesčių rinkėją Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio vardu rekvizuoti iždo, šis pagal pakvitavimą perduotas intendantui Ačerbiui. Italijos karalystė dar neegzistavo, tačiau Krispio pasirašytas pakvitavimas, kuris buvo įduotas mokesčių rinkėjui, yra pirmasis dokumentas, kuriame Viktoras Emanuelis vadinamas Italijos karaliumi.
   Pasinaudojau proga paklausti:
   — Argi intendantas ne kapitonas Njevas?
   — Njevas — Ačerbio pavaduotojas, — patikslino Aba. — Toks jaunas, o jau didis rašytojas. Tikras poetas. Jo veidas švyti išmintim. Jis visada vienas, įsmeigęs žvilgsnį į tolius, lyg norėtų pažvelgti už horizonto. Tikriausiai Garibaldis netrukus suteiks jam pulkininko laipsnį.
   O Bandis paantrino:
   — Kalatafimyje jis kiek atsiliko — dalijo duoną, bet Bodzečiui pašaukus į mūšį iš karto puolė priešą, it koks milžiniškas juodas paukštis plevėsuodamas apsiausto skvernais, kuriuos netruko perverti kulka…
   Tiek užteko, kad Njevas man sukeltų pasidygėjimą. Gal mano metų, o jau garsus. Poetas karys. Žinoma, jei išskleisi apsiaustą, kulka jį pramuš, gražu puikuotis kulkos palikta skyle, jei ji ne tavo krūtinėje…
   Aba su Bandžių toliau pasakojo apie Kalatafimio mūšį, apie stebuklingą pergalę, nors savanorių tebuvo tūkstantis, o dvidešimt penkių tūkstančių Burbonų kariauna puikiai ginkluota.
   — Garibaldis šuoliuoja priešaky ant bėro Didžiojo Vizirio, puošnus balnas su balnakilpėmis, raudoni marškiniai ir vengriška kepurė, — kalbėjo Aba. — Salemyje prie mūsų prisidėjo vietos savanoriai. Plūdo iš visų pusių, raiti, pėsti, šimtai, tikri velniai, iki dantų ginkluoti kalniečiai nuožmiais veidais ir akimis it pistoletų vamzdžių kiaurymės. Juos vedė ponai, tų vietų žemvaldžiai. Salėmis purvinas, gatvės duobėtos, bet vienuolynai puikūs, juose ir įsikūrėm. Tomis dienomis apie priešus nugirsdavom visokių naujienų: neva jų keturi tūkstančiai, ne, dešimt tūkstančių, dvidešimt tūkstančių su žirgais ir patrankomis, jie esą įsitvirtino toje pusėje, ne, anoje, puola, ne, traukiasi… Ir staiga tas priešas pasirodė. Gal penki tūkstančiai vyrų, kur ten, kažkas pasakė, bent dešimt tūkstančių. Mus teskyrė dykra. Nuo kalnų leidosi šauliai neapoliečiai. Ramiai, užtikrintai, matyti, gerai išmokyti, ne tokie neišmanėliai kaip mes. O kaip niūriai skambėjo jų trimitai! Pirmieji šūviai sutratėjo po pusiaudienio praėjus pusantros valandos. Šaudė šauliai neapoliečiai, nusileidę figavaisių opuncijų laukais. „Nešaudyti, neatsakyti ugnimi!“ — rėkė mūsų kapitonai, bet šaulių kulkos virš mūsų galvų taip zvimbė, kad negalėjome ramiai stovėti. Pykštelėjo vienas šūvis, paskui kitas, tada generolo trimitininkas sutrimitavo į kovą, ir leidomės pirmyn. Kulkos krito lyg kruša, kalnas skendo į mus šaudančių patrankų dūmuose, perbėgom slėnį, pramušėm pirmąsias priešo gretas, atsigręžiu ir matau Garibaldį, pėsčią, su kardu makštyje ant dešinio peties, jis žengia iš lėto, stebėdamas kovą. Biksijas atlekia šuoliais jo užstoti žirgu, rėkia: „Generole, norite žūti?“ O šis atsako: „O ar yra kas geriau, negu žūti už savo šalį?“ — ir nepaisydamas kulkų krušos traukia pirmyn. Tą akimirką pabūgau, kad generolas netiki pergale ir ieško mirties. Bet nuo kelio ataidėjo mūsų patrankų trenksmas. Regis, tūkstantis rankų atėjo mums į pagalbą. Pirmyn, pirmyn, pirmyn! Girdėti tik trimitas, nesiliaujantis kviesti į kovą. Prasimušę durtuvais ropščiamės į vieną, antrą, trečią terasą, aukštyn į kalną, Burbonų batalionai traukiasi aukščiau, susitelkia, tarsi įgauna jėgų. Atrodo, nebeįmanoma jų užpulti, jie viršūnėje, o mes ant šlaito, pavargę, išsekę. Akimirka poilsio, jie viršuje, mes apačioje. Šen bei ten aidi šūviai, prancūzai rita riedulius, mėto akmenis, pasklinda gandas, kad vienas kliudė generolą. Matau tarp figavaisių opuncijų mirtinai sužeistą gražų jaunuolį, prie jo suklupę du draugai. Jis maldauja, kad draugai būtų gailestingi neapoliečiams, juk ir jie italai. Visas šlaitas nusėtas kritusiųjų, bet negirdėti nė dejonės. Viršukalnėje neapoliečiai šaukia: „Tegyvuoja karalius!“ Tada ateina pastiprinimas. Atsimenu, kaip pasirodei tu, Bandi, visas žaizdotas, kaip tau į kairiąją krūtinės pusę įsisegė kulka, ir pamaniau, kad netrukus mirsi. Tačiau per paskutinę ataką lėkei pirma visų, iš kur turėjai jėgų?
   — Niekai, — atsakė Bandis, — tik įdrėskimai.
   — O už mus kovoję pranciškonai? Vienas toks liesas, purvinas, grūda į vamzdį kulkas ir akmenis, kepurnėjasi aukštyn ir šaudo. O kitą sužeidė į šlaunį, jis išsilupo kulką iš kojos ir vėl šoko šaudyti.

 
   Prie Admirolo tilto ant kelio, ant arkų, po tiltu ir aplinkui verda durtuvų kautynės.^[41]
 

   Aba pradėjo pasakoti apie mūšį prie Admirolo tilto.
   — Dievaži, Simonini, toji diena verta Homero poemos! Prieinam Palermo vartus, ir į pagalbą atvyksta vietos sukilėlių būrys. Vienas surinka: „Viešpatie!“ — apsisuka, žengia kelis žingsnius į šoną kaip girtas ir krinta į griovį dviejų tuopų papėdėje prie negyvo šaulio neapoliečio, tikriausiai pirmojo mūsų iš pasalų užklupto sargybinio. Tebegirdžiu, kaip vienas genujietis lyjant kulkoms tarmiškai suriko: „Po paraliais, kaip čia praeiti?“ Kulka pataiko jam į kaktą, ir jis krinta perskelta galva. Prie Admirolo tilto ant kelio, ant arkų, po tiltu ir aplinkui verda durtuvų kautynės. Auštant užimame tiltą, tačiau mus stabdo už mūrų prisiglaudusių pėstininkų šūvių papliūpos, o iš kairės spaudžia raitininkai, bet nuvejame juos laukais. Pereiname tiltą, susitelkiame kryžkelėje prie Termini vartų, mus apšaudo iš uoste stovinčio laivo patrankų ir priešais sūręstos barikados. Nesvarbu. Griaudžia varpas. Pasukame skersgatviais ir staiga, Dieve, koks reginys! Įsitvėrusios į virbus rankomis lyg lelijomis trys baltai apsitaisiusios merginos, nuostabiai gražios, tylėdamos žvelgia į mus. Atrodė lyg iš bažnyčios freskų nužengę angelai. Klausia, kas mes, italai, atsakom ir teiraujamės, kas jos, pasirodo, vienuolės. Vargšelės, tariam, norėtume jus išlaisvinti iš to kalėjimo ir palinksminti, o jos šaukia: „Tegyvuoja šventoji Rozalija!“ Atsiliepiam: „Tegyvuoja Italija!“ Jos irgi sušunka „Tegyvuoja Italija!“ švelniais angeliškais balseliais ir linki nugalėti. Palerme iki paliaubų kovėmės dar penkias dienas, bet vienuolėmis taip ir nepasidžiaugėm, teko tenkintis kekšėmis!
   Kiek tais užsidegėliais galėjau pasitikėti? Jie jauni, patyrė pirmą kovos krikštą, dievino generolą, buvo savotiški kūrėjai kaip ir Diuma, o jų pagražintuose atsiminimuose vištos virsdavo ereliais. Neabejoju, jie narsiai kovėsi, bet ar galėjo Garibaldis ramiai vaikštinėti zvimbiant kulkoms (priešai iš toli jj kuo puikiausiai matė) ir likti nė neįdrėkstas? Gal kartais kieno nors įsakyti jie tyčia taikėsi pro šalį?
   Tokia mintis toptelėjo, kai nugirdau bambantį smuklininką, pas kurį apsistojau, gal jis kada gyveno ir kitose pusiasalio vietose, nes kalba beveik suprantamai. Patarė pasikalbėti su notaru donų Fortunatu Muzumečiu, regis, žinančiu viską apie visus ir įvairiomis aplinkybėmis parodžiusiu nepasitikėjimą atvykėliais.
   Negalėjau eiti pas jį vilkėdamas raudonus marškinius, tada prisiminiau atsigabenęs tėvo Bergamaskio sutaną. Deramai sulaižiau plaukus, nutaisiau pamaldžią išraišką, nudelbiau akis ir išslinkau iš smuklės niekieno neatpažintas. Pasielgiau neapdairiai, nes sklido gandai apie ketinimą išvaryti jėzuitus iš salos. Tačiau man pasisekė. O kaip būsimos neteisybės auka nepatenkintųjų Garibaldžiu gretose galėjau įgyti didesnį pasitikėjimą.
   Užkalbinau doną Fortūnatą, po rytinių pamaldų vyninėje siurbčiojantį kavą. Vyninė buvo įsikūrusi miesto centre, beveik elegantiška, donas Fortūnatas sėdėjo patenkintas, atsisukęs veidu į saulę, užsimerkęs, porą dienų nesiskutęs, su juoda eilute ir kaklaraiščiu net tokią karštą dieną, nuo nikotino pageltusiais pirštais laikydamas prigesusį cigarą. Pastebėjau, jog čia į kavą įdeda citrinos žievelių. Tikiuosi, jų nededa į kavą su pienu.
   Prisėdęs prie gretimo stalelio, padejavau dėl karštų orų, ir mūsų pokalbis užsimezgė. Prisistačiau esąs atsiųstas Romos kurijos išsiaiškinti, kas dedasi šiuose kraštuose, tad Muzumetis galįs kalbėti nevaržomai.
   — Garbusis tėve, kaip manot, kodėl tūkstantis į krūvą subėgusių vyrų, ginkluotų kaip pakliuvo, atvyko į Maršalą ir išsilaipino nepraradę nė žmogaus? Kodėl Burbonų laivai, o tai antras po anglų laivynas Europoje, šaudė ir kažkodėl į nieką nepataikė? O kaip atsitiko, kad Kalatafimyje tas pats tūkstantis driskių ir dar keli šimtai vaikigalių, suvarytų atėjūnams norėjusių įsiteikti vietos žemvaldžių, stoję prieš vieną geriausiai išmuštruotų pasaulio kariuomenių (nežinau, ar jums teko girdėti apie Burbonų karo akademiją), kitaip tariant, kaip tas tūkstantis ir dar keli driskiai privertė bėgti dvidešimt penkis tūkstančius vyrų, tiesa, mūšyje jų kovėsi tik keli tūkstančiai, kiti liko kareivinėse. Tik pinigai, mano pone, viską padarė dideli pinigai, sumokėti Marsalos uoste stovinčių laivų karininkams, ar Kalatafimyje generolui Landžiui, kuris dieną luktelėjęs būtų turėjęs pakankamai pailsėjusių pulkų ponams savanoriams išvyti, bet pasitraukė į Palermą. Kalbama, jam sumokėta keturiolika tūkstančių dukatų, girdėjot? O jo vyresnybei? Prieš tuziną metų pjemontiečiai už daug menkesnį nusižengimą sušaudė generolą Ramoriną. Nepasakysiu, kad prijaučiu pjemontiečiams, bet karo reikalus jie išmano. O Landį paprasčiausiai pakeitė Lanca, kuriam, manau, irgi sumokėta. Tik prisiminkit garsųjį Palermo užkariavimą… Garibaldis sustiprino savo gaują iš Sicilijos plėšikų prisirankiojęs tris tūkstančius penkis šimtus galvažudžių, bet juk Lanca turėjo.apie šešiolika tūkstančių vyrų, taip, šešiolika tūkstančių. Tačiau užuot metęs į mūšį visus juos, pasiuntė prieš sukilėlius mažus būrius, ir, žinoma, šie buvo sumušti, negana to, kai kuriems palermiečiams išdavikams buvo sumokėta ir tie šaudė nuo stogų. Uoste tiesiai Burbonų laivams po nosim iš pjemontiečių laivų iškrauti šautuvai savanoriams, o Garibaldis netrukdomas pasiekė Vikarijos kalėjimą ir Katorgininkų koloniją, išlaisvino dar tūkstantį kalinių ir priėmė į savo gaują. Nenoriu nė kalbėti, kas dabar dedasi Neapolyje — mūsų vargšą valdovą apspito piktadariai, jau gavę atlygį ir kasantys jam duobę…
   — Bet iš kur tokie pinigai?
   — Garbusis tėve! Stebiuosi, kaip jūs Romoje to nežinot! Iš Anglijos masonų! Įžvelgiat ryšį? Garibaldis — masonas, Madzinis — masonas, Madzinis pabėga į Londoną susitikti su anglų masonais, Kavūras — masonas ir gauna įsakymus iš Anglijos, aplink Garibaldį vieni masonai. Jie planuoja ne tik sugriauti Abiejų Sicilijų karalystę, bet ir nori suduoti mirtiną smūgį Jo Šventenybei, nes akivaizdu, kad po Abiejų Sicilijų karalystės Viktoras Emanuelis gviešis ir Romos. Gal tikite pasakaite apie savanorius, išvykusius su devyniasdešimt tūkstančių lirų? Jų nebūtų užtekę tai rajūnų ir girtuoklių gaujai pramisti, tik pažiūrėkit, kaip jie šlamščia paskutines Palermo atsargas ir siaubia aplinkinius kaimus! Anglų masonai davė Garibaldžiui tris milijonus Prancūzijos frankų turkų aukso piastrais, kuriais galima mokėti visame Viduržemio jūros regione!
   — Ir kas gi turi tą auksą?
   — Generolo patikėtinis masonas kapitonas Njevas, dar nė trisdešimties neperkopęs pienburnis, kuris nieko daugiau neveikia, tik dirba iždininku. Tie velniai moka pinigus generolams, admirolams, kam tik nori, o valstiečius marina badu. Šie tikėjosi, kad Garibaldis padalys šeimininkų žemes, bet generolas, priešingai — akivaizdžiai linkęs šlietis prie žemvaldžių ir piniguočių. Pamatysite, tie vyrukai, kurie Kalatafimyje buvo pasirengę žūti, netrukus supras, kad niekas nesikeičia, ir pradės šaudyti savanorius iš žuvusiųjų pavogtais šautuvais.
   Nusimetęs dvasininko sutaną ir vėl sukiodamasis po miestą apsivilkęs raudonus marškinius, ant bažnyčios laiptų persimečiau keletu žodžių su vienuoliu tėvu Karmelu. Sako esąs dvidešimt septynerių, bet atrodo keturiasdešimties. Prisipažįsta norįs šlietis prie mūsų, bet kažkas jį sulaiko. Klausiu kas, juk Kalatafimyje kovėsi ir vienuoliai.
   — Eičiau su jumis, — atsako, — jei žinočiau, kad žygio tikslas išties didis, o jūs vis kartojat norintys suvienyti Italijos tautą. Tačiau jei tauta, suvienyta ar padalyta, kenčia, tai kenčia, ir nežinau, ar jums pavyks palengvinti tas kančias.
   — Tauta turės laisvę ir mokyklas, — tariau.
   — Laisvė — ne duona, mokykla irgi. Gal jums, pjemontiečiams, to ir gana, bet ne mums.
   — O ko jums reikėtų?
   — Ne su Burbonais kariauti, o pakelti vargdienius į kovą su tais, kurie marina juos badu ir knibžda ne vien karaliaus dvare, bet ir visur aplinkui.
   — Vadinasi, į kovą ir su jumis, tonzūruotaisiais, nes turite vienuolynų ir žemių.
   — Ir su mumis, su mumis pirmiausia! Bet su Evangelija rankoje ir su kryžiumi. Tuomet eičiau. Dabar neverta.
   Universitete buvau perskaitęs garsųjį komunistų manifestą, tad supratau, jog tas vienuolis yra vienas iš jų. Išties Siciliją sunku suprasti.

* * *

   Gal ta įkyri mintis persekioja mane nuo senelio laikų, bet kažkodėl ėmiau svarstyti, ar į Garibaldžio palaikymo sąmokslą neįsitraukė žydai. Paprastai jų yra visur. Vėl kreipiausi į Muzumetį.
   — Tai žinoma, — atsakė. — Pirmiausia, jei ne visi masonai yra žydai, tai jau tikrai visi žydai yra masonai. O garibaldiečiai? Smagiai perskaičiau Marsalos savanorių sąrašą, publikuotą su antrašte „Narsiuolių garbei“. Jame radau tokius vardus, kaip Eugenijus Rava, Džuzepė Ucielis, Izaokas Ankonietis, Samuelis Markezis, Abraomas Izaokas Alpronas, Mozė Maldacėjus ir Kolumbas Donatas, buvęs Abraomas. Gal pasakysit, jog tokiais vardais jie gali būti dori krikščionys?

* * *

   (Birželio 16 diena) Nuėjau pas kapitoną Njevą prisistatyti. Dabita išpuoselėtais ūsiukais, su apgamu po lūpa, dedasi svajokliu. Poza, nes besikalbant užėjo savanoris pasiklausti apie kažkokius apklotus, kuriuos norėtų gauti, ir Njevas it koks smulkmeniškas sąskaitininkas jam priminė, kad jo kuopa dešimt paėmusi dar prieš savaitę.
   — Gal jūs tuos apklotus valgot? — paklausė. Ir pridūrė: — Jei valgysit ir toliau, galėsit virškinti kalėjime.
   Savanoris atidavė pagarbą ir dingo.
   — Matote, kuo užsiimu? Jums turbūt sakė, esu rašytojas. O turiu mokėti kareiviams pinigus, aprūpinti drabužiais, dar užsakyti dvidešimt tūkstančių naujų uniformų, nes kasdien atvyksta daugiau savanorių iš Genujos, Specijos ir Livorno. O kur visokie prašytojai — grafai ir kunigaikštienės nori dviejų šimtų dukatų algos per mėnesį, galvoja, kad Garibaldis yra Viešpaties arkangelas. Čia visi tikisi dangaus manos, ne taip, kaip mūsų kraštuose, kur norint turėti reikia dirbti. Man patikėjo kasą gal todėl, kad Padujoje baigiau teisę, o gal dėl to, kad nevagiu, nes nevogti šioje saloje — didelė dorybė, kadangi kunigaikštis ir sukčius čia viena ir tas pats.
   Akivaizdžiai jis dedasi svajokliu poetu. Paklaustas, ar jau gavo pulkininko laipsnį, atsako nežinantis:
   — Žinot, čia padėtis kiek miglota. Biksijas stengiasi įvesti pjemontietišką karinę drausmę kaip kokiame Pinerole, bet juk mes tik maištininkų gauja. Tačiau rašydamas į Turiną šių vargų neminėkit. Pasistenkite perduoti jaudulį, visus apėmusį džiaugsmą. Čia žmonės rizikuoja gyvybe dėl savo įsitikinimų. Visa kita vertinkite kaip nuotykį kolonijose. Palermas — smagus miestas, minta paskalomis nelyginant Venecija. Mumis žavisi tarsi didvyriais, pora sprindžių raudono marškinių audeklo, septyniasdešimties centimetrų riestas kardas, ir jau esam geidžiami daugelio gražių ponių, kurios doros tik pažiūrėti. Nebūna vakaro, kad neturėtume ložės teatre, o šerbetas čia tiesiog puikus.
   — Girdėjau, turit daug išlaidų. Kaip jums pavyksta išsiversti su ta menka iš Genujos atsivežta suma? Gal naudojat Marsaloje pasisavintus pinigus?
   — Ten tebuvo skatikai. Vos atvykome į Palermą, generolas nusiuntė Krispį paimti pinigų iš Abiejų Sicilijų banko.
   — Girdėjau kalbant apie penkis milijonus dukatų…
   Čia poetas iškart tapo generolo patikėtiniu. Užvertė akis į dangų:
   — Ak, žinot, maža kas kalbama. Dar yra ir patriotų dovanos iš visos Italijos, sakyčiau, iš visos Europos, parašykit apie tai į savo laikraštį, pakiškit mintį nesusipratėliams. Aišku, sunkiausia viską tvarkingai suregistruoti, nes kai bus oficialiai įkurta Italijos karalystė, turėsime viską perduoti Jo Didenybės vyriausybei, atsiskaityti iki santimo, kiek gauta ir kiek išleista.
   O ką darysi su anglų masonų milijonais? — pamaniau. Arba jūs visi išvien — tu, Garibaldis ir Kavūras, gavote pinigus, bet apie juos nekalbat. O gal dar gražiau — pinigai yra, tik tu nieko apie juos nežinojai ir nežinai, esi tik kaliausė, doruolis, kuriuo jie (kas?) naudojasi kaip priedanga, ir manai, kad mūšiai laimėti iš Dievo malonės? Tas žmogus man ne visai aiškus. Vienintelė nuoširdi gaida jo žodžiuose — širdgėla dėl to, kad savanoriai dabar žygiuoja rytinės pakrantės link, skindami pergalę po pergalės, skubėdami persikelti per sąsiaurį ir vykti į Kalabriją, o paskui ir į Neapolį, o jis čia, Palerme, užnugaryje turi rūpintis sąskaitomis ir netveria savo kailyje. Keistuolis, užuot dėkojęs likimui už gražias damas ir puikų šerbetą, trokšta daugiau kulkų pramuštų skylių apsiauste.
   Girdėjau kalbant, jog žemėje gyvena daugiau kaip milijardas žmonių. Nežinau, kaip juos suskaičiavo, bet gana pasisukioti po Palermą, kad suprastum, jog mūsų per daug ir painiojamės vieni kitiems po kojų. O dauguma iš tų žmonių dvokia. Jau dabar mažai maisto, galima įsivaizduoti, kas bus, jei dar pasidauginsim. Todėl gyventojų skaičių reikia mažinti. Žinoma, yra visokių epidemijų, savižudžių, nuteistųjų mirties bausme, amžinai susikaunančių dvikovose arba tokių, kam patinka strimgalviais šuoliuoti miškais ir laukais ir nusisukti sprandus, girdėjau apie anglų džentelmenus, kurie maudosi jūroje ir, žinoma, paskęsta… Bet to negana. Karai — veiksmingiausias ir natūraliausias būdas sustabdyti žmonijos gausėjimą. Argi kadaise vykstant į karą nesakyta, kad tokia Dievo valia? Tik reikia rasti žmonių, kurie norėtų kariauti. Jei visi pasislėps, kare niekas nežus. Kam tada tuos karus kelti? Todėl ir reikia tokių kaip Njevas, Aba ar Bandis, mėgėjų šokti prieš kulkas. Kad tokie kaip aš galėtų gyventi nejausdami nerimo dėl ant galvos lipančios žmonijos.
   Žodžiu, mums reikia idealistų, nors aš jų ir nemėgstu.

* * *

   Prisistačiau La Farinai su akreditaciniu laišku.
   — Jei tikitės gerų žinių, kurias galėtumėt pranešti Turinui, — tarė, — užmirškit tokias. Čia nėra vyriausybės. Garibaldis ir Biksijas mano vadovaujantys tokiems pat genujiečiams kaip ir jie patys, o ne siciliečiams kaip aš. Krašte, kur nėra rekrūtų prievolės, jie tikėjosi surinkti trisdešimt tūkstančių vyrų. Daugelyje savivaldybių kilo maištai. Išleistas įsakas iš miestų tarybų varyti karališkosios administracijos darbuotojus, betgi jie vieninteliai moka skaityti ir rašyti. Anądien keletas burnojančių prieš dvasininkus pasiūlė sudeginti viešąją biblioteką, mat ją įkūrę jėzuitai. Palermo valdytoju paskirtas jaunuolis iš Marčileprės, kurio čia niekas nepažįsta. Saloje vyksta visokiausi nusikaltimai, o žudikai neretai būna tie, kurie privalėtų užtikrinti tvarką, nes tarp kareivių yra ir tikrų plėšikų. Garibaldis — sąžiningas žmogus, bet nepajėgia sužiūrėti, kas dedasi jam po nosimi: iš vienos partijos Palermo provincijoje rekvizuotų žirgų du šimtai pradingo! Bet kam, kas tik užsigeidžia, pavedama suburti batalioną, todėl yra batalionų su orkestru ir visais karininkais, nors žmonių juose vos keturiasdešimt ar penkiasdešimt! Vieną užduotį duoda trims ar keturiems žmonėms! Sicilijoje neliko nei civilinių, nei baudžiamųjų, nei prekybos teismų, nes vienu mostu atleisti visi teisėjai, o visus ir viską teisia karo komisijos, nelyginant hunų laikais! Krispis su savo gauja sako, kad Garibaldis nenori civilinių teismų, nes teisėjai ir advokatai esą sukčiai, ir nenori visuotinio susirinkimo, nes deputatai esą rašto, o ne ginklo žmonės, nenori jokių viešojo saugumo pajėgų, nes piliečiai turi patys ginkluotis ir gintis. Nežinau, ar tai tiesa, nes dabar su generolu nepavyksta net pasikalbėti.
   Liepos 7 dieną sužinojau, kad La Farina suimtas ir išgabentas į Turiną. Akivaizdu, tai Krispis pakurstė Garibaldį parašyti įsakymą. Kavūras nebeturi informatoriaus. Tad viskas priklausys nuo mano pranešimo.
   Nebereikia persirenginėti dvasininku, kad surinkčiau gandus, visi liežuvauja smuklėse, o kartais ir patys savanoriai skundžiasi generolo elgesiu. Girdžiu šnekant, kad iš visų į Garibaldžio būrius šiam užėmus Palermą įstojusių siciliečių pusšimtis jau pasitraukė, kai kurie su ginklais. „Valstiečiai suliepsnoja it šiaudai ir tuoj pavargsta“, — teisina juos Aba. Karo taryba nuteisia tokius myriop, bet paskui paleidžia eiti kur nori, kad tik toliau. Mėginu suprasti, kokie tikrieji tų žmonių jausmai. Visas sujudimas Sicilijoje kilo dėl to, kad toji žemė buvo Dievo pamirštas užkampis, išdegintas saulės, be vandens, nebent jūros, apžėlęs skurdžius dygliuotus vaisius vedančiais augalais. Į tokį kraštą, kur šimtmečius nieko nevyko, atkeliavo Garibaldis su saviškiais. Vietos žmonės į šią kovą stojo visai ne dėl jo, jiems nerūpi ir Garibaldžio verčiamas nuo sosto karalius. Jie tiesiog apsvaigo nuo minties, kad vyksta kažkas naujo. Kiekvienas tas naujoves suprato savaip. Bet gal naujovių viesulas tėra iš naujo visus užliūliuosiantis šiltas vėjelis.

* * *

   (Liepos 30 diena) Njevas, su kuriuo dabar kiek suartėjau, atskleidžia, kad Garibaldis gavo oficialų Viktoro Emanuelio laišką, įsakantį nesikelti per sąsiaurį. Tačiau prie įsakymo pridėtas ir karaliaus ranka parašytas raštelis, kurio turinys maždaug toks: pirma įsakiau jums kaip karalius, o dabar patariu man atsakyti, kad norėtumėt vykdyti įsakymą, tačiau jūsų pareiga Italijai neleis atsisakyti palaikyti neapoliečius, jeigu šie prašysis išlaisvinami. Dvigubas karaliaus žaidimas, bet prieš ką? Prieš Kavūrą? O gal prieš patį Garibaldį, kuriam pirma įsako nesikelti į žemyną, paskui padrąsina tą daryti, o jei šis tai padarys, įsiveržęs į Neapolį su pjemontiečių kariauna bus nubaustas už neklusnumą?
   — Generolas per daug naivus ir paklius į spąstus, — sako Njevas. — Norėčiau būti su juo, tačiau pareiga verčia likti.
   Supratau, jog tas akivaizdžiai mokytas vyras irgi dievina Garibaldį. Silpnumo valandėlę parodė neseniai gautą „Garibaldietiškos meilės“ tomelį, atspausdintą Šiaurėje jam nė neperskaičius korektūros.
   — Tikiuosi, skaitytojai pamanys, jog kaip didvyris turiu teisę būti šiek tiek stuobrys, ir jiems suteikta tokia galimybė, nes palikta gėdingų spaudos klaidų.
   Permečiau akimis vieną iš eilėraščių, skirtą būtent Garibaldžiui, ir įsitikinau, kad Njevas išties šiek tiek stuobrys:

 
 
   Nežinau, kodėl / išmintim švytinčios / jo akys priverčia / klauptis žmones.
 

 
Nežinau, kodėl
išmintim švytinčios
jo akys priverčia
klauptis žmones.
Aikštėse mačiau jį
vaikštinėjant minioje
malonų, žmogišką ir
paduodantį ranką
sutiktoms merginoms.
 

 
   Dėl to kreivakojo neūžaugos visi čia eina iš proto.

* * *

   (Rugpjūčio 12 diena) Einu pas Njevą, kad šis patvirtintų sklandančius gandus: garibaldiečiai išsilaipino Kalabrijoje. Randu jį prasčiausios nuotaikos, kone verkiantį. Jį pasiekusi žinia, kad Turine nepatenkinti jo darbu.
   — Čia turiu viską surašęs, — plekšnoja delnu per registrus raudonos drobės viršeliais. — Tiek gauta ir tiek išleista. O jei kas nors ką nors pavogė, iš mano sąskaitų viskas bus matyti. Kai atiduosiu juos kam dera, lėks ne viena galva. Tik ne manoji.

* * *

   (Rugpjūčio 26 diena) Nesu strategas, bet manau iš nuogirdų suprantantis, kas vyksta. Gal dėl masonų aukso, o gal perėję į Savojos pusę kai kurie ministrai neapoliečiai rezga sąmokslą prieš karalių Pranciškų. Neapolyje turės kilti maištas, maištininkai prašys Pjemonto vyriausybę pagalbos, ir Viktoras Emanuelis išžygiuos į pietus. Garibaldis, regis, nieko nenutuokia, o gal viską supranta ir skubina savo veiksmus. Nori atvykti į Neapolį prieš Viktorą Emanuelį.

* * *

   Njevą randu įniršusį, jis mojuoja laišku:
   — Jūsų draugas Diuma, — sako, — apsimeta Krezu, o paskui mano, kad Krezas esu aš! Tik pažiūrėkit, ką man rašo ir dar drįsta sakyti, jog daro tai ir generolo vardu! Neapolyje Burbonų pasamdyti šveicarų ir bavarų kariai nujaučia pralaimėsią ir pasirengę dezertyruoti už keturis dukatus. O jų penki tūkstančiai, tad reikia dvidešimties tūkstančių dukatų, kitaip tariant, devyniasdešimties tūkstančių frankų. Diuma, kuris dėjosi paties pramanytu grafu Montekristu, tiek pinigų neturi, bet it koks didis ponas duoda varganą tūkstantį frankų. Sako, dar tris tūkstančius surinks patriotai neapoliečiai. Ir klausia, ar kartais negalėčiau pridėti likusių. Kur, jo manymu, tuos pinigus gausiu?
   Pakviečia mane ko nors išgerti.
   — Matot, Simonini, dabar visi džiūgauja išsilaipinę žemyne ir niekas nepastebi tragedijos, kuri gėdos dėme paženklins mūsų žygį. Tai atsitiko Brontėje netoli Katanijos. Dešimt tūkstančių gyventojų, daugiausia valstiečiai ir piemenys, pasmerkti gyventi viduramžių feodalizmą primenančiomis sąlygomis. Tos žemės padovanotos lordui Nelsonui ir pavadintos Brontės kunigaikštyste, bet jos visada buvo kelių turtingųjų ar „gerbiamųjų“, kaip juos ten vadina, rankose. Žmones išnaudojo, elgėsi su jais kaip su gyvuliais, šeimininkai draudė eiti į miškus rinkti valgomųjų žolelių, o norėdami patekti į savo laukus jie turėdavo susimokėti. Atvykus Garibaldžiui tie žmonės tikėjosi, kad išmušė teisingumo valanda ir jiems bus išdalyta žemė, subūrė vadinamuosius liberalius komitetus, o iškiliausias vyras ten buvo toks advokatas Lombardas. Tačiau Brontė priklauso anglams, anglai padėjo Garibaldžiui Marsaloje, tai kieno pusėn jam stoti? Tuomet žmonės ėmė nebeklausyti advokato Lombardo ir kitų liberalų, nieko nebesuprato, kilo maištas, skerdynės, išžudė gerbiamuosius. Akivaizdu, jie pasielgė blogai, tarp maištininkų būta ir kalinių, žinia, per tą saloje kilusią sumaištį į laisvę išėjo daug žmogėnų, kurie dar būtų turėję kalėti… Bet viskas įvyko todėl, kad atplaukėme mes. Anglų spaudžiamas, Garibaldis nusiuntė į Brontę Biksiją, o šis nesismulkino: įsakė apgulti kaimą, ėmėsi represijų prieš gyventojus, išklausė gerbiamųjų skundo ir maišto vadeiva paskelbė advokatą Lombardą, tai netiesa, bet nesvarbu, reikia parodyti pavyzdį, ir Lombardas kartu su dar keturiais buvo sušaudytas, tarp jų ir vargšas pamišėlis, dar iki skerdynių lakstydamas gatvėmis burnojęs prieš žemvaldžius, tik niekas jo nebijojo. Toks žiaurumas ne vien mane liūdina, bet ir man kenkia. Suprantat, Simonini? Viena vertus, į Turiną skrieja žinios apie tokius veiksmus, ir atrodo, lyg būtume susidėję su senaisiais žemvaldžiais, kita vertus, kaip jau minėjau, bambama apie iššvaistytas lėšas, ir nesunku pamanyti, kad žemvaldžiai mums moka, idant šaudytume vargetas, o mes už jų pinigus vartomės kaip inkstai taukuose. Jūs gi pats matot, čia mirštama, ir už dyką. Yra dėl ko krimstis.

 
 
   Garibaldis įžengė į Neapolį nesulaukęs nė menkiausio pasipriešinimo.
 

* * *

   (Rugsėjo 8 diena) Garibaldis įžengė į Neapolį nesulaukęs nė menkiausio pasipriešinimo. Jis akivaizdžiai išpuiko, sako Njevas, nes paprašė Viktorą Emanuelį išvyti Kavūrą. Dabar Turine laukia mano pranešimo, kaip suprantu, šis turi būti kuo nepalankesnis Garibaldžiui. Teks sutirštinti spalvas apie masonų auksą, pavaizduoti Garibaldį kaip lengvabūdį, pabrėžti Brontės žudynes, papasakoti apie kitus nusikaltimus — vagystes, kyšininkavimą, papirkinėjimą ir švaistymą. Pasiremdamas Muzumečio pasakojimais aprašysiu savanorių elgesį: puotas vienuolynuose, merginų prievartavimus (gal net vienuolių, reikės sutirštinti spalvas).
   Reikia sukurti vieną kitą įsakymą dėl turto nusavinimo. Sukurpti anoniminio informatoriaus laišką apie Garibaldžio ryšius su Madziniu tarpininkaujant Krispiui ir jų planus ir Pjemonte sukurti respubliką. Žodžiu, geras, stiprus pranešimas, kuris pažabotų Garibaldį. Muzumetis pateikė dar vieną svarų argumentą: garibaldiečiai daugiausia tėra samdyti svetimšaliai. Toje Tūkstantinėje daugybė avantiūristų prancūzų, amerikiečių, anglų, vengrų, net afrikiečių — visų tautų atmatų, daugelis iš jų su Garibaldžiu plėšikavo Amerikoje. Gana išgirsti jo leitenantų vardus: Turas, Eberis, Tukotis, Telokis, Magjarodis, Čudafis, Frigiesis (Muzumetis spjaudosi tais vardais kaip mokėdamas; išskyrus Turą ir Eberį, apie kitus nebuvau girdėjęs). Dar joje yra lenkų, turkų, bavarų ir vokietis Volfas, vadovaujantis iš Burbonų pulkų dezertyravusiems šveicarams ir vokiečiams. Anglų vyriausybė Garibaldžiui perleidusi alžyriečių ir indų batalionus. Štai tokie italų patriotai. Tūkstantinėje italų gal tik pusė. Muzumetis perdeda, nes aplink girdžiu Venecijos, Lombardijos, Emilijos ir Toskanos tarmes, indų taip ir nemačiau, bet, manau, nepakenks pranešime pabrėžti ir tautų jovalą.
   Žinoma, nepamiršiu paminėti ir žydų, dvigubais saitais susijusių su masonais.
   Manau, pranešimas turėtų kuo greičiau pasiekti Turiną, nepakliuvęs į nepatikimas rankas. Radau pjemontiečių karo laivą, netrukus išplauksiantį į Sardinijos karalystę, ir be vargo sukurpiau oficialų dokumentą, įsakantį kapitonui nuplukdyti mane į Genują. Taip baigėsi mano viešnagė Sicilijoje, šiek tiek gailiuosi, kad nepamatysiu, kas nutiks Neapolyje bei kitur, bet juk atvykau čia ne linksmintis ar rašyti epinės poemos. Iš visos kelionės mielai atsimenu tik pisci d’ovu^[42] ir babbaluci à picchipacchi, kitaip tariant, sraiges su pomidorų padažu, ir vamzdelius su kremu, ak, tie vamzdeliai… Njevas žadėjo pavaišinti mane kardžuve a’sammurigghu, bet nespėjo, ir man liko tik pavadinimo skonis.

   Iš 1897 metų dienoraščio kovo 30,31 ir balandžio 1 dienos įrašų
 
   Pasakotojui kiek įkyrėjo užrašinėti šią amebišką Simoninio ir įsibrovėlio abato giesmelę, bet, regis, būtent kovo trisdešimtąją Simoninis nuotrupomis atkuria paskutinius Sicilijos įvykius, apsunkinęs tekstą daugybe užbrauktų, užkryžiuotų, bet dar įskaitomų — ir skaitytojui nerimą keliančių — eilučių. Kovo trisdešimt pirmąją dienoraštyje atsiranda abato Dala Pikolos įrašas, tarsi atrakinantis aklinai užvertas Simoninio atminties duris, atskleidžiantis tai, ką šis žūtbūt atsisako atsiminti. Balandžio pirmąją Simoninis po neramios nakties, kurią, kaip atsimena, visą pravėmęs, vėl įsiterpia ir suirzęs puola taisyti tai, ką laiko perdėtais ir piktais abato moralizavimais. Žodžiu, Pasakotojas, galiausiai nebežinodamas, kuriuo tikėti, leidžia sau perteikti tuos įvykius taip, kaip suprato jų raidą, ir, aišku, prisiima visą atsakomybę už tokį jų atkūrimą.
 
   Vos atvykęs į Turiną Simoninis įteikė savo pranešimą kavalieriui Bjankui, o po dienos sulaukė laiškelio, kviečiančio vakare atvykti į vietą, kur pirmąjį kartą buvo atvežtas vežimaičiu. Ten jo ir vėl laukė Bjankas, Rikardis ir Negris di Šen Fronas.
   — Advokate Simonini, — pirmasis prabilo Bjankas, — nežinau, ar jau esam tiek artimi, kad be užuolankų iškločiau jums, ką galvoju, bet pasakysiu tiesiai — jūs kvailys.
   — Kavalieriau, ką sau leidžiat?
   — Leidžia, leidžia, — įsiterpė Rikardis, — ir kalba visų mūsų vardu. Pridurčiau, pavojingas kvailys, ir reikėtų pagalvoti, ar apdairu jums leisti vaikščioti su tokiomis mintimis galvoje po Turiną.
   — Atleiskit, net jei kur ir būsiu suklydęs, nesuprantu…
   — Suklydote, ir suklydote visur. Ar suvokiat, kad po kelių dienų (dabar tą žino visos kūmutės) generolas Čaldinis su mūsų pulkais įžengs į Bažnyčios valdas? Galimas dalykas, kad po mėnesio mūsų kariuomenė stovės prie Neapolio vartų. Tada jau bus įvykęs visuotinis referendumas ir Abiejų Sicilijų karalystė, jos teritorijos oficialiai bus prijungtos prie Italijos karalystės. Jei Garibaldis išties toks džentelmenas ir realistas, kaip atrodo, jis įtikins karštakošį Madzinį ir bon gre mal gre^[43] susitaikys su esama padėtimi, užkariautas žemes perduos į karaliaus rankas ir pasirodys esąs tikras patriotas. Tuomet teks išformuoti Garibaldžio kariuomenę, kurioje dabar beveik šešiasdešimt tūkstančių vyrų, bet negalime jiems leisti šlaistytis, savanorius teks priimti į Savojos kariuomenę, o kitus gerai sumokėjus išsiųsti namo. Visi šaunūs vyrukai, visi didvyriai. O jūs norite, kad pateikę nelemtą jūsų pranešimą spaudai ir viešajai nuomonei pasakytume, jog garibaldiečiai, kurie netrukus taps mūsų kariais ir karininkais, tėra Siciliją nusiaubusių niekšų, daugiausia svetimšalių, šutvė? Kad Garibaldis — ne tyras didvyris, kuriam Italija visada bus dėkinga, o avantiūristas, kuris nugalėjo netikrą priešą jį papirkęs? Kad iki paskutinės akimirkos rezgė su Madziniu sąmokslą, siekdamas paversti Italiją respublika? Kad Ninas Biksijas siautėjo po salą šaudydamas liberalus ir žudydamas piemenis ir valstiečius? Jūs beprotis!
   — Betgi ponai mane įpareigojo…
   — Įpareigojome ne šmeižti Garibaldį ir jo pulkuose kovojančius narsiuosius italus, o surasti dokumentus, liudijančius, jog respublikoniška didvyrio entourage prastai tvarkosi užimtose žemėse, ir taip būtų pateisintas pjemontiečių įsikišimas.
   — Betgi ponai puikiai žino, kad La Farina…
   — La Farina asmeniškai rašė grafui Kavūrui, o šis, žinoma, nerodė jo laiškų, kam pakliūva. Be to, La Farina yra La Farina, jis jaučia Krispiui ypatingą pagiežą. Ir pagaliau, ko čia prisvaičiojot apie anglų masonų auksą?
   — Visi apie tai kalba.
   — Visi? Mes nekalbame. Be to, kas tie masonai? Ar jūs masonas?
   — Ne, bet…
   — Tuomet nekiškite nosies kur nereikia. Leiskit masonams patiems rūpintis savo reikalais. *
   Akivaizdu, Simoninis nesuprato, jog Savojos vyriausybėje visi buvo masonai (gal išskyrus Kavūrą), o juk turėjo suprasti, nes nuo vaikystės jį supo jėzuitai. Tačiau Rikardis jau putojo dėl žydų, klausdamas, per kokį proto užtemimą įtraukė juos į pranešimą.
   Simoninis išlemeno:
   — Žydų yra visur, juk nemanote…
   — Nesvarbu, ką mes manome ar nemanome, — pertraukė Šen Fronas, — nes, viena vertus, suvienytai Italijai reikės ir žydų bendruomenių paramos, kita vertus, neverta doriesiems italų katalikams priminti, kad tarp tyriausių didvyrių garibaldiečių buvo ir žydų. Žodžiu, tokio gaffes^[44] užtenka išsiųsti jus porą dešimtmečių pakvėpuoti grynu oru į vieną iš mūsų jaukių tvirtovių Alpėse. Deja, mums jūsų dar reikia. Regis, saloje liko kapitonas Njevas, ar pulkininkas, nesvarbu, su visais savo registrais, ir nežinom, in primis, ar jis teisingai juos rašė, ir in secundis, ar politiškai naudinga, jei tos sąskaitos iškiltų į viešumą. Sakote, Njevas rengiasi perduoti registrus mums, tai gerai, bet kol jie mus pasieks, jis gali juos parodyti kitiems, o tai būtų blogai. Todėl grįžkite į Siciliją kaip deputato Bodžijo pasiuntinys neva stebėti naujų nuostabių įvykių, prilipkit prie Njevo nelyginant siurbėlė ir pasirūpinkite, kad registrai pradingtų, išgaruotų, išnyktų kaip dūmas ir niekas apie juos nieko daugiau negirdėtų. Jūsų reikalas, kaip šitai pasieksit, galite naudoti visas priemones, žinoma, legalias, kitokių įgaliojimų iš mūsų nesitikėkit. Kavalierius Bjankas pasirūpins, kad iš Sicilijos banko gautumėt tiek pinigų, kiek reikės.
 
   Apie tolesnius įvykius labai šykščiai pasakoja ir Dala Pikola, tarsi pats sunkiai pajėgtų atsiminti tai, ką jo antrininkas pasistengė užmiršti.
   Baigiantis rugsėjui grįžęs į Siciliją, Simoninis pasiliko saloje, regis, iki kitų metų kovo ir nesėkmingai stengėsi priglobti Njevo registrus, kas dvi savaitės iš kavalieriaus Bjanko sulaukdamas depešų su irzliu klausimu, ką šiam pavykę nuveikti.
   Njevas dabar jau visa siela ir kūnu buvo atsidėjęs tai nelemtai sąskaitybai: vis labiau genamas piktų gandų, kuo įdėmiausiai tyrė, tikrino, blusinėjo šimtus sąskaitų, idant tvirtai žinotų, ką registruoja, juolab kad jau turėjo didesnių galių, nes Garibaldis, sunerimęs dėl galimo skandalo ar apkalbų, davė jam patalpas ir keturis darbuotojus bei du sargybinius prie durų ir ant laiptų, tad nebuvo įmanoma naktį įsigauti į jo slaptavietę tų registrų ieškoti.
   Negana to, Njevas leido suprasti numanantis, kad kai kam jo sąskaityba tikrai nepatiks, ir būgštaudamas, jog registrus gali kas pavogti ar sunaikinti, pasirūpino gerai juos paslėpti. Simoniniui neliko nieko kita, tik sutvirtinti draugystę su poetu, su kuriuo jau bičiuliškai tujinosi, kad bent suprastų, ką šis su tais nelemtais dokumentais rengiasi daryti.
   Jie kartu leisdavo vakarus rudenėjančiame Palerme, geibstančiame nuo karščių, kurių nespėjo išvaikyti jūros vėjai, kartais siurbčiodami anyžinę, palaukę, kol sumišusi su vandeniu ji pamažu praskaidrės it besisklaidantis dūmų debesis. Gal Simoninis Njevui patiko, o gal jis jautėsi įkalintas mieste ir norėjo su kuo nors išsikalbėti, tad palengva užmiršęs karinį atsargumą Njevas imdavo atvirauti. Kalbėjo apie Milane paliktą meilę, nepasiekiamą meilę, nes mylėjo pusbrolio ir kartu geriausio draugo žmoną. Nieko nepadarysi, ir kitos meilės jam keldavo hipochondriją.
   — Toks jau esu, ir esu pasmerktas toks būti. Visada liksiu svajoklis, niūrus, paslaptingas, tulžingas. Man jau trisdešimt, bet visą gyvenimą kariavau, kad pabėgčiau nuo nemylimo pasaulio. Namie palikau didelio romano rankraštį. Norėčiau pamatyti išleistą, bet neturiu laiko jo imtis, nes reikia rūpintis šiomis atgrasiomis sąskaitomis. Jei norėčiau valdžios, jei trokščiau malonumų… Jei bent būčiau blogas… Toks kaip Biksijas. Bet ne. Likau vaikigalis, gyvenu šia diena, mėgstu judėti, kad judėčiau, mėgstu orą, kad kvėpuočiau. Mirsiu, kad numirčiau… Ir viskas bus baigta.
   Simoninis nemėgino jo guosti. Laikė nepagydomu.
 
   Spalio pradžioje įvyko Volturno mūšis, ir Garibaldis atmušė paskutinį Burbonų kariuomenės puolimą. Tačiau tomis pat dienomis generolas Čaldinis Kastelfidarde įveikė popiežiaus kariuomenę ir užėmė Burbonams priklausančius Abrucus bei Molizę. Njevas Palerme nenustygo vietoje. Sužinojo, kad Pjemonte tarp jo kaltintojų esama ir La Farinos sekėjų, vadinasi, La Farina spjaudosi nuodais vos pamatęs raudonus marškinius.
   — Norėčiau viską mesti, — krimtosi Njevas, — bet kaip tik tokiomis akimirkomis negali paleisti vairo.
 
   Spalio dvidešimt šeštąją paženklino didelis įvykis. Garibaldis Teane susitiko su Viktoru Emanueliu. Ir praktiškai perdavė šiam visą Pietų Italiją. Už tai, pasak Njevo, turėtų būti paskirtas bent karalystės senatoriumi, tačiau lapkričio pradžioje, Kazertoje išrikiavęs keturiolika tūkstančių pėstininkų ir tris šimtus raitelių, Garibaldis laukė karaliaus atvykstant į iškilmingą kariuomenės apžiūrą, o šis nepasirodė.
   Lapkričio septintąją karalius pergalingai įžengė į Neapolį, o Garibaldis — šių laikų Cincinatas — pasitraukė į Kapreros salą.
   — Koks žmogus, — verkė Njevas, kaip įprasta poetams (Simoninį tai siaubingai erzino).
   Po keleto dienų Garibaldžio kariuomenė buvo paleista, dvidešimt tūkstančių savanorių priimti į Savojos kariuomenę, į ją įtraukti ir trys tūkstančiai Burbonų karininkų.
   — Teisingai, — kalbėjo Njevas, — jie tokie pat italai kaip mes, bet liūdna matyti tokią mūsų epopėjos pabaigą. Aš nestosiu į kariuomenę, paimsiu šešių mėnesių išmoką, ir sudie. Tikiuosi, šešių mėnesių užteks man darbui pabaigti.
   Matyt, darbo turėjo velniškai daug, nes lapkričiui baigiantis sutvarkė tik iki liepos pabaigos gautas sąskaitas. Taigi, jam reikėjo dar trijų mėnesių, o gal ir daugiau.
   Gruodį Viktorui Emanueliui atvykus į Palermą, Njevas pasakė Simoniniui:
   — Čia esu paskutinis raudonmarškinis, į mane žiūri kaip į laukinį. O dar turiu atlaikyti La Farinos galvijų apkalbas. Dievaži, būčiau žinojęs, kad viskas taip baigsis, verčiau būčiau nusiskandinęs Genujoje nei kėlęs koją į šią galerą.
   Simoninis vis dar nebuvo sugalvojęs, kaip priglobti tuos nelemtus registrus. Tačiau gruodžio viduryje Njevas netikėtai pranešė trumpam išvykstąs į Milaną. Paliks registrus Palerme? Išsiveš? Sužinoti nepavyko.
 
   Njevo nebuvo beveik du mėnesius, ir tą liūdną metą Simoninis panaudojo žvalgyti Palermo apylinkėms (aš ne sentimentalus, guodėsi, bet kokios Kalėdos besniegėje dykroje, apaugusioje figavaisėmis opuncijomis?). Įsigijo mulą, vėl apsivilko tėvo Bergamaskio sutaną ir keliavo iš kaimo į kaimą, klausydamas klebonų bei kaimiečių paskalų, bet dažniausiai mėgindamas perprasti sicilietiškos virtuvės paslaptis.
   Vienišose užmiesčio smuklėse rasdavo nebrangių (bet puikaus skonio) patiekalų: tereikėjo į sriubos dubenėlį įmesti kelis gabalėlius duonos, gerai uždaryti aliejumi ir ką tik sumaltais pipirais, sūdytame vandenyje pavirti griežinėliais supjaustytus svogūnus su pomidorų skiltelėmis ir vaistine girmėte, po dvidešimties minučių supilti ant duonos, kelias minutes luktelėti ir patiekti karštą.
   Prie Bagerijos vartų rado užeigą su keletu staliukų tamsioje salėje, tačiau toje net ir žiemos mėnesiais malonioje prieblandoje iš pažiūros (o gal ir iš tikrųjų) murzinas šeimininkas gamino nuostabius patiekalus iš skerdienos atliekų, tokius kaip kimšta širdis, kiaulienos šaltiena, užkrūčio liauka ar visokiausi žarnokai.
   Ten sutiko du veikėjus, gana skirtingus, ir tik gerokai vėliau jo protas suvedė visus galus. Bet neužbėkime įvykiams už akių.
   Pirmasis atrodė esąs vargšas pamišėlis. Šeimininkas prisipažino jį maitinantis ir suteikiantis pastogę iš gailesčio, nors iš tiesų šis jam nudirbdavo daug naudingų darbų. Visi vadino jį Bronte, regis, jis išsigelbėjo per Brontės skerdynes. Jį nuolat kaitino atsiminimai apie sukilimą, o išlenkęs kelias vyno taures imdavo trankyti kumščiu į stalą ir šaukti: „Drebėkit, žemvaldžiai, artėja teisingumo valanda, žmonės, ruoškitės!“ Tokius žodžius prieš sukilimą šaukė jo draugas nuncijus Čiraldas Frajunkas, vienas iš Biksijo paskui sušaudyto ketverto.
   Proto galvoje turėjo nedaug, tačiau viena mintis ten kirbėjo ir nedavė jam ramybės. Jis norėjo nužudyti Niną Biksiją.
 

 
 
   Visi vadino jį Bronte, regis, jis išsigelbėjo per Brontės skerdynes.

 
   Simoniniui Brontė tebuvo keistuolis, padėjęs leisti nuobodžius žiemos vakarus. Daug įdomesnis iškart pasirodė kitas subjektas, pasišiaušęs ir iš pradžių niūrus personažas, kuris, išgirdęs, kad Simoninis kamantinėja šeimininką apie įvairių patiekalų receptus, tuoj pradėjo kalbą, prisipažinęs kaip ir Simoninis mėgstąs skaniai pavalgyti. Simoninis jam pasakojo, kaip gaminami pjemontietiški virtiniai, o anas savo ruožtu atskleidė caponata^[45] paslaptis, Simoninis kalbėdavo apie nevirtą kapotą veršiuko krūtinėlę su trumais, o tas leisdavosi į marcipanų alchemiją.
   Meistras Ninucas kalbėjo beveik itališkai ir leido suprasti keliavęs net po svečias šalis. Kol pagaliau, pabrėžęs savo pamaldumą įvairioms vietos šventyklų švenčiausiosioms mergelėms ir pareiškęs pagarbą Simoninio dvasiškam stotui, išpažino savo keistą padėtį: Burbonų kariuomenėje jis buvęs sprogdintoju, bet ne kaip kariškis, o kaip amatininkas, mat saugojęs ir tvarkęs netoli stovintį parako sandėlį. Išviję Burbonų karius, garibaldiečiai konfiskavę amuniciją ir paraką, bet nenorėję griauti kazemato ir palikę Ninucą sargauti mokėjo jam kaip karo intendantui. O šis nuobodžiavo laukdamas įsakymų, nekęsdamas atėjūnų iš šiaurės, ilgėdamasis savojo karaliaus, svajodamas apie maištus ir sukilimus.
   — Panorėjęs galėčiau išsprogdinti pusę Palermo, — kartą pašnibždėjo Simoniniui supratęs, jog ir šis nepalaiko pjemontiečių. Matydamas šio nuostabą papasakojo, kad atėjūnai po parako sandėliu neaptikę kriptos, prikimštos parako statinaičių, granatų ir kitokių karo įnagių. Juos reikia išsaugoti greitai įvyksiančiam sukilimui, nes kalnuose jau buriasi pasiryžusieji apsunkinti įsibrovėlių pjemontiečių gyvenimą.
   Kai kalbėdavo apie sprogmenis, jo veidas pamažu nušvisdavo, tas suplotas veidas ir apniukusios akys tapdavo beveik gražūs. Vieną dieną Ninucas pagaliau nusivedė Simoninį į kazematą ir išniręs iš kriptos parodė delną su juodais grūdeliais.
   — Ak, garbusis tėve, — tarė, — nėra nieko gražiau už kokybišką paraką. Tik pažvelkit, kokia spalva, tamsiai pilka, ir grūdeliai nesubyra suspausti saujoje. Jei turėtumėt lapą popieriaus, pabėręs juos ant to lapo padegčiau, ir jie sudegtų popieriaus nė nepalietę. Kadaise jį gamindavo iš septyniasdešimt penkių dalių kalio salietros, dvylikos dalių anglies ir dvylikos sieros, paskui ėmėsi vadinamųjų angliškų kiekių, kitaip tariant, penkiolika dalių anglies ir dešimt sieros, todėl ir pralaimimi karai, nes granatos nesprogsta. Šiandien mes, išmanantys savo darbą (deja, o gal laimė, mūsų jau nedaug), vietoj kalio salietros dedame Čilės salietros, ir tai jau visai kas kita.
   — Geriau?
   — Geriau. Matote, tėve, kasdien išrandamas koks nors naujas sprogmuo, ir visi veikia vienas blogiau už kitą. Toks karaliaus (kalbu apie teisėtą karalių) karininkas dėjosi viską išmanantis ir papasakojo apie naujausią išradimą — pirogliceriną. Tik nežinojo, kad šis sprogsta sutrenkus, tad jį sunku detonuoti, mat tektų trenkti per jį kūju, vadinasi, ir pats pirmas išlėktum į orą. Patikėkit, jei norit susprogdinti kitus — nėra geresnės priemonės už senąjį paraką. Bent jau yra į ką pažiūrėti.
   Meistras Ninucas atrodė toks laimingas, lyg pasaulyje nieko gražiau nebūtų. Tada Simoninis ne itin paisė jo svaičiojimų. Tačiau paskui, sausio mėnesį, ėmė apie juos svarstyti rimčiau.
   Išties, mąstydamas, kaip galėtų gauti Tūkstantinės žygio sąskaitų registrus, tarė sau: arba jie Palerme, arba bus Palerme Njevui sugrįžus iš Šiaurės. Paskui Njevas juos išgabens į Turiną laivu. Tad neverta sekioti paskui jį dieną ir naktį, slaptojo seifo vis tiek nerasiu, o jei ir rasčiau, nepajėgsiu atidaryti. O jei rasiu ir atidarysiu, kils skandalas, Njevas praneš, kad registrai pradingo, ir gali būti apkaltinti manieji darbdaviai turiniečiai. Nebūtų nutylėta, net jei man pavyktų užklupti Njevą su registrais rankoje ir įsmeigti jam į nugarą peilį. Toks lavonas kaip Njevo tikrai sukeltų tam tikrų keblumų. Turine pasakė: reikia, kad registrai išnyktų kaip dūmas. Tačiau su jais kaip dūmas turėtų išnykti ir Njevas, ir taip, kad jo mirtis (ji turi atrodyti atsitiktinė ir natūrali) užgožtų registrų dingimą. Taigi, reikėtų padegti ar išsprogdinti intendantūros rūmus. Pernelyg akivaizdu. Lieka vienas sprendimas: pradanginti Njevą, registrus ir viską, kas su tuo susiję, kelionėje iš Palermo į Turiną. Nelaimė jūroje, žus penkiasdešimt šešiasdešimt žmonių, ir niekas nė neįtars, kad viskas padaryta norint sunaikinti kelis sąsiuvinius.
   Sumanymas, žinoma, neregėtai drąsus, Simoninis, regis, subrendo ir įgijo daugiau proto, be to, neturėjo kada žaisti kaip su universiteto draugais. Matė karą, priprato prie mirties, laimė, kitų, ir išties netroško pamatyti Negrio di Šen Frono minėtų tvirtovių.
   Be abejo, šį planą Simoninis svarstė ilgai dar ir todėl, kad daugiau nebuvo ko veikti. Tardavosi ir su meistru Ninucu, vaišindamas jį skaniais pusryčiais.
   — Meistre Ninucai, turbūt stebitės, ką čia veikiu. Galiu atsakyti, kad esu atsiųstas Šventojo Tėvo atkurti mūsų Abiejų Sicilijų valdovo karalystės.
   — Tėve, aš visas jūsų, sakykit, ką turėčiau daryti.
   — Tai štai, dieną, kurios dar nežinau, iš Palermo į žemyną išplauks laivas. Tame laive bus seifas su įsakymais ir planais, kaip visiems laikams sugriauti Šventojo Tėvo autoritetą ir apšmeižti mūsų karalių. Tas laivas nepasiekęs Turino turi nuskęsti taip, kad neišsigelbėtų nei žmonės, nei daiktai.
   — Tėve, nieko nėra lengviau. Galim pasinaudoti naujausiu išradimu, kurį dabar, regis, tobulina amerikiečiai. Tai „anglies bomba“. Pagaminta visai kaip anglies luitas. Numeti tą luitą prie laivo anglių, o sykį patekęs į krosnį ir gerai įkaitęs jis sukels reikiamą sprogimą.
   — Neblogai. Bet tas anglies luitas turėtų būti įmestas į krosnį tam tikrą akimirką. Reikia, kad laivas sprogtų ne per anksti ir ne per vėlai, kitaip tariant, ne iškart išplaukęs ar prieš pasiekdamas tikslą, nes visi tai matytų. Jis turėtų sprogti pusiaukelėje, toli nuo smalsių akių.
   — Tada sunkiau. Kadangi negalime papirkti kūriko, nes jis būtų pirmoji auka, reikėtų apskaičiuoti tikslų momentą, kada luitas su anglimis paklius į krosnį. O to nepasakytų nė pati Benevento ragana…
   — Tai kaip tada?
   — Tada, brangusis tėve, vienintelis visada užtikrintas sprendimas ir vėl yra parako statinaitė su geru degikliu.
   — Bet kas sutiks jį uždegti laive žinodamas, kad ir jam pačiam lemta sprogti?
   — Niekas, nebent jis būtų meistras, o tokių, Dievo laimė ar deja, dar keletas liko. Meistras moka nustatyti padegimo virvelės ilgį. Kadaise ją atstodavo šiaudas, prikimštas juodojo parako, ar sieringa dagtis, arba kalio salietra įtrinta ir degutuota virvelė. Niekada nežinai, kiek užtruks, kol ugnis nubėgs, kur reikia. Bet, ačiū Dievui, jau prieš trisdešimt metų išrasta lėto degimo virvelė, o kriptoje tokios turiu kelis metrus.
   — Ir kas iš to?
   — Ogi tas, kad galima nustatyti, kiek uždegta virvelė degs iki tos akimirkos, kai ugnis pasieks paraką, degimo trukmę galima reguliuoti virvelės ilgiu. Tad jei sprogdintojas žinos, kad padegęs degiklį spės pasiekti vietą, kur kas nors jo lauks nuleistoje valtyje, ir gerokai nutols nuo laivo prieš šiam sprogstant, viskas bus tobula, ką ten, tiesiog šedevras!
   — Meistre Ninucai, yra vienas bet… Tarkim, tą vakarą jūra bus nerami ir niekas negalės nuleisti valties. Ar toks sumanus meistras taip rizikuotų?
   — Tėve, atvirai pasakysiu, ne.
   Negalėjau meistro Ninuco prašyti eiti į beveik užtikrintą mirtį. Tačiau ką nors kitą, ne tokį atsargų, gal ir pavyktų įkalbėti.
   Sausio pabaigoje Njevas iš Milano nuvyko į Neapolį ir ten viešėjo apie dvi savaites, gal rinko dokumentus. Paskui sulaukė įsakymo vykti į Palermą, surinkti visus registrus (ženklas, kad šie buvo ten palikti) ir atgabenti juos į Turiną.
   Njevo susitikimas su Simoniniu buvo jausmingas ir broliškas. Njevas leidosi į sentimentalius atsiminimus apie savo kelionę į šiaurę, apie nelaimingą meilę, kuri, nelaimei ar džiaugsmui, per tą trumpą viešnagę vėl suliepsnojo… klausantis elegiškų draugo pasakojimų Simoninio akys tarsi sudrėko, bet iš tiesų jis nekantravo sužinoti, kaip registrai keliaus į Turiną.
   Pagaliau Njevas prasitarė. Kovo pradžioje jis išplauks iš Palermo į Neapolį laivu „Heraklis“, o iš Neapolio toliau į Genują. „Heraklis“ buvo padorus anglų pastatytas garlaivis su dviem šoniniais ratais, penkiolikos vyrų įgula, galintis plukdyti keletą dešimčių keleivių. Buvo daug patyręs, bet neatrodė kaip senas laužas ir dar puikiai tarnavo. Nuo tos akimirkos Simoninis pradėjo rinkti visą galimą informaciją. Susižinojo, kokioje užeigoje apsistojo kapitonas Mikelė Mančinas, o pasikalbėjęs su jūreiviais išsiaiškino laivo vidaus planą.
   Tada vėl nutaisęs pamaldžią išraišką ir virtęs dvasininku sugrįžo į Bageriją ir pasivedė Brontę į šalį.
   — Bronte, — pasakė jam, — iš Palermo netrukus išplauks laivas, kuriuo į Neapolį keliaus Ninas Biksijas. Atėjo laikas, kad mes, paskutiniai sosto gynėjai, atkeršytume už tai, ką jis padarė tavo kaimui. Tau tenka garbė dalyvauti Biksijo egzekucijoje.
   — Sakykit, ką turiu daryti.
   — Štai virvelė, jos degimo trukmę apskaičiavo išmanantis daugiau už tave ir už mane. Apsijuosk ja liemenį. Vienas mūsų žmogus, kapitonas Simoninis, Garibaldžio karininkas, bet slapta ištikimas mūsų karaliui, pristatys į laivą skrynią, bet tai karinė paslaptis, ir rekomendaciją, kad triume ją nuolat saugotų jo patikėtinis, kitaip tariant, tu. Žinoma, skrynia bus pilna parako. Simoninis plauks kartu ir pasirūpins, kad horizonte pasirodžius Stromboliui gautum įsakymą išvynioti, pritvirtinti ir padegti virvelę. Simoninis tuomet jau bus nuleidęs gelbėjimo valtį. Padegamoji virvelė bus tokia ilga ir stora, kad tikrai spėsi iš triumo pirmagalyje nusigauti į laivagalį, kur tavęs lauks Simoninis. Turėsite užtenkamai laiko atsitolinti nuo laivo prieš jam, o kartu ir prakeiktajam Biksijui išlekiant į orą. Tačiau to Simoninio tau nedera pamatyti ar ieškoti, o jei ir pamatytum, negali prie jo artintis. Ninucas rateliais atveš tave prie laivo, ten susitiksi su jūreiviu vardu Almalas. Palydėtas į triumą liksi ten, kol Almalas ateis pasakyti, kad turi padaryti tai, ką žinai.
   Brontės akys žaižaravo, bet jis nebuvo visiškas kvailys.
   — O jeigu jūra bus nerami? — paklausė.
   — Jei triume pajusi, kad laivas kiek siūbuoja, nesijaudink, gelbėjimo valtis didelė ir tvirta, su stiebu ir bure, o sausuma netoli. O jeigu kapitonas Simoninis nuspręs, kad bangos yra per aukštos, — jis nenorės rizikuoti savo gyvybe. Tu negausi įsakymo, o Biksiją teks nudaigoti kitą kartą. Bet jei gausi įsakymą, vadinasi, tas, kuris apie jūrą išmano daugiau už tave, nusprendė, kad gyvi ir sveiki pasieksite Strombolį.
   Brontė džiūgavo ir visiškai pritarė. Teko daug slapta tartis su meistru Ninucu, kol toji pragaro mašina buvo sustyguota. Reikiamą akimirką, apsirengęs kone gedulingai — taip žmonės įsivaizduoja rengiantis šnipus ir slaptuosius agentus — Simoninis prisistatė kapitonui Mančiniui su leidimu, nusėtu antspaudais ir parašais, skelbiančiu, kad jo didenybės Viktoro Emanuelio II įsakymu į Neapolį turi būti nuplukdyta skrynia su slapčiausiais dokumentais. Toji skrynia turi įsimaišyti tarp kitų prekių ir nekristi į akis, todėl ją reikia laikyti triume, o prie jos dieną naktį turi budėti Simoninio patikėtinis. Tuo pasirūpins jūreivis Almalas, ne kartą vykdęs slaptas karines užduotis, o kapitonui tais reikalais nederėtų nėmaž domėtis. Neapolyje skrynią pasiims šaulių pulko karininkas.
   Tad planas buvo paprastas ir operacija niekam nekrito į akis, juo labiau Njevui, nerimavusiam dėl savosios skrynelės su registrais saugumo.
   Numatyta, kad „Heraklis“ išplauks pirmą valandą po pusiaudienio, kelionė į Neapolį truks penkiolika šešiolika valandų. Paranku susprogdinti laivą, kai šis priartės prie Strombolio salos, nes joje nuolat veikia šiaip jau taikus ugnikalnis, naktimis žėrintis ugnies pliūpsniais, ir sprogimo net brėkštant niekas nepastebės.
   Be abejo, Simoninis jau buvo pasikalbėjęs su Almalu — jis jam pasirodė gobšiausias iš visos įgulos, — dosniai sumokėjęs ir davęs pagrindinius nurodymus: jis turėsiąs Brontės laukti prieplaukoje ir įtaisyti jį su skrynia laivo triume.
   — Įdėmiai stebėk, kada vakare horizonte pasirodys Strombolio liepsnos. Ir nesvarbu, kokia bus jūra. Nulipk į laivo triumą ir nuėjęs pas tą vyrą pasakyk: „Kapitonas įspėja, jau metas.“ Nesirūpink tuo, ką jis darys, o kad nekiltų noras smalsauti, pasakysiu: jis turi išimti iš skrynios butelį su pranešimu ir pro iliuminatorių išmesti į jūrą, greta kai kas lauks valtyje, išgriebs butelį ir nuplukdys į Strombolį. Tau tereikės grįžti į kajutę ir viską užmiršti. Dabar pakartok, ką turi pasakyti.
   — Kapitonas įspėja, jau metas.
   — Šaunuolis.
   Išvykimo valandą Simoninis atėjo į prieplauką išlydėti Njevo. Atsisveikinimas buvo jaudinamas.
   — Brangusis drauge, — kalbėjo jam Njevas, — šitiek laiko buvai greta, atvėriau tau savo sielą. Galbūt nebepasimatysime. Turine atidavęs registrus keliausiu į Milaną, o ten… Žiūrėsim. Pasvarstysiu apie savo knygą. Sudie, apsikabinkim, ir tegyvuoja Italija.
   — Sudie, brangusis Ipolitai, niekada tavęs neužmiršiu, — pasakė Simoninis netgi išspaudęs ašarą, taip buvo įsijautęs į vaidmenį.
   Njevas paliepė iškrauti iš vežimaičio sunkią skrynelę ir nenuleido akių nuo savo padėjėjų, nešančių ją į denį. Prieš jam žengiant ant laivo laiptelių du Simoniniui nepažįstami draugai atskubėjo įtikinti jo plaukti ne „Herakliu“, nes šis ne itin saugus, o kitą rytą išplauksiančiu „Elektriku“, kuris daug patikimesnis. Simoninis akimirką sutriko, o Njevas tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad bus geriau, jei tie dokumentai greičiau pasieks adresatą. Netrukus „Heraklis“ išplaukė iš uosto.

 
 
   Apskaičiavęs laiką, apie devintą valandą vakaro tarė sau, kad gal viskas jau baigta.
 

   Sakyti, kad paskui kelias valandas Simoninis praleido nerūpestingai, reikštų perdėti jo šaltakraujiškumą. Anaiptol, jis visą dieną ir vakarą laukė įvykio, kurio nebūtų pamatęs net įkopęs į Palermo kaimynystėje stūksančią Punta Raiši viršukalnę. Apskaičiavęs laiką, apie devintą valandą vakaro tarė sau, kad gal viskas jau baigta. Nebuvo tikras, ar Brontei pavyks tiksliai įvykdyti įsakymus, bet įsivaizdavo jūreivį, priartėjus prie Strombolio atėjusį perduoti įsakymo, paskui tą vargšelį kišantį padegamąją virvutę į skrynią, padegantį, greitai lekiantį į laivagalį ir, žinoma, nieko ten nerandantį. Gal jis suprato apgaulę ir kaip išprotėjęs (argi buvo kitoks?) leidosi bėgti atgal į triumą gesinti padegamosios virvelės, bet buvo jau per vėlu — sprogimas jį užklupo pusiaukelėje.
   Simoninis jautėsi toks patenkintas atlikta užduotimi, kad vėl apsivilkęs dvasininko sutaną nuėjo į Bagerijos smuklę valgyti sočios vakarienės: makaronų su sardinėmis ir piscistocco alla ghiotta (džiovinta menkė, dvi dienas mirkyta vandenyje, supjaustyta gabalėliais, svogūnas, saliero šakelė, morka, stiklinė aliejaus, pomidorų tyrė, juodosios alyvuogės be kauliukų, pinijų riešutai, razinos be kauliukų, kriaušė, kaparėliai, druska ir pipirai).
   Paskui atsiminė meistrą Ninucą… Negalėjo palikti tokio pavojingo liudininko. Tad sėdo ant mulo ir nurisnojo į parako sandėlį. Meistras Ninucas stovėjo tarpduryje rūkydamas seną pypkę ir pasitiko jį plačiai šypsodamasis:
   — Tėve, manote, jau viskas baigta?
   — Manau, taip, meistre Ninucai, turėtumėte didžiuotis, — atsakė Simoninis ir apkabino tardamas: „Tegyvuoja karalius“, kaip tuose kraštuose įprasta. O apkabinęs suvarė į pilvą durklą.
   Ten retai kas praeidavo, tad lavoną suras kažin kada, o jei nutiktų toks mažai tikėtinas dalykas, kad žandarai ar kas kitas susies jį su Bagerijos smukle, ten sužinos, kad pastaraisiais mėnesiais Ninucas daug laiko praleido su raju dvasininku. Tik tas dvasininkas jau bus prapuolęs, mat Simoninis rengėsi iškeliauti į žemyną. Na, o Brontės tai jau tikrai niekas nepasiges.
   Simoninis grįžo į Turiną kovo viduryje, kur tikėjosi kuo greičiau susitikti su savo darbdaviais, nes atėjo laikas atsiskaityti. Ir štai vieną popietę Bjankas įžengė į jo raštinę, atsisėdo prie jo rašomojo stalo ir tarė:
   — Simonini, jūs visada ko nors prisidirbat.
   — Kaip, — paprieštaravo Simoninis, — norėjot, kad registrai išnyktų kaip dūmas, tai dabar pabandykite juos rasti!
   — Taip, bet kaip dūmas išnyko ir pulkininkas Njevas, o tai daugiau nei norėjom. Apie tą dingusį laivą jau per daug kalbų, nežinau, ar pavyks šį reikalą užglostyti. Bus sunku atitraukti įtarimus nuo Slaptojo skyriaus. Galiausiai susitvarkysim, bet vienintelė silpna grandis šioje istorijoje esate jūs. Anksčiau ar vėliau gali atsirasti koks liudininkas, kuris atsimins, kad Palerme bičiuliavotės su Njevu ir — koks sutapimas — dirbote ten pasiųstas Bodžijo. Bodžijas, Kavūras, vyriausybė… Dievaži, nedrįstu nė pagalvoti apie pasklisiančius gandus. Taigi, turite pradingti.
   — Tvirtovė? — paklausė Simoninis.
   — Gandai gali sklisti net ir apie tvirtovėje įkalintą žmogų. Nenorime kartoti geležinės kaukės farso. Svarstome ne tokį teatrališką sprendimą. Uždarykit savo kromelį Turine ir sprukit į užsienį. Važiuokite į Paryžių. Pirmosioms išlaidoms turėtų užtekti pusės mūsų sutarto atlygio. Nes persistengėt, o tai tas pat, kaip atlikti tik pusę darbo. Negalime tikėtis, kad atvykęs į Paryžių ilgai ištversit nepridaręs kokių bėdų, todėl nedelsdami pristatysime jus vietos kolegoms, gal jie patikės jums vieną kitą slaptą užduotį. Sakykim, nuo šiol tarnausite kitai administracijai.

   1897 metų balandžio 2 diena, vėlus vakaras
 
   Pradėjęs šį dienoraštį nė kartelio nebuvau restorane. Šįvakar turiu atsigauti, tad nutariau apsilankyti ten, kur, kad ir ką sutikčiau, visi bus tokie girti, kad jei ir pasipainiotų koks pažįstamas, manęs tikrai niekas neatpažins. Kabaretas Père Lunette netoli, Anglų gatvėje, taip vadinamas, nes virš durų nežinia nuo kada ir nežinia kodėl kabo dideli akiniai pince-nez.
   Čia neprivalgysi, gal tik užkąsi sūrio, šeimininkų duodamo kone veltui, nes kelia troškulį. Todėl belieka gerti ir dainuoti — teisingiau, dainuoja vietos artistai Filis Absentas, Armandas Rėksnys ir Gastonas Trikojis. Pirmoji salė — koridorius, pusiau užgrioztas ilgo cinkuoto baro, už jo šeimininkas, šeimininkė ir jų vaikas, kuris miega nepaisydamas klientų keiksmų ir juoko. Priešais barą prie sienos pritvirtinta lenta, ir pasiėmę po stiklą klientai gali į ją atsiremti. Lentynoje už baro matyti geriausia visame Paryžiuje vidurius draskančių gėrimų kolekcija. Tačiau nuolatiniai lankytojai eina į salę gilumoje, prie dviejų stalų, kur girtuokliai miega vienas kitam ant peties. Visos sienos lankytojų apipaišytos, ir beveik visi piešiniai nepadorūs.
   Tą vakarą prisėdau prie nežinia kelintą absento taurelę siurbčiojančios moters. Man pasirodė, kad ją pažįstu — buvo iliustruotų žurnalų dailininkė, paskui pamažėle apsileido gal dėl to, kad žinojo serganti džiova ir neilgai tegyvensianti. Dabar mainais už taurelę drebančiomis rankomis piešia lankytojų portretus. Jeigu jai pasiseks, mirs ne nuo džiovos, o anksčiau kurią naktį įkritusi į Bjevrą.
   Persimečiau su ja keliais žodžiais (dešimt dienų gyvenau taip užsislėpęs, kad jaučiu malonumą net kalbėdamasis su moterim), o kaskart pastatęs jai absento taurelę nesusivaidydavau neužsakęs ir sau.
   Todėl dabar rašau apsiblaususiomis akimis ir protu: puikios sąlygos atsiminti nedaug ir prastai.
 
   Žinau tik, kad atvykęs į Paryžių, suprantama, nerimavau (juk iš esmės vykau į tremtį), bet miestas mane pakerėjo, todėl nutariau jame praleisti visą likusį gyvenimą.
   Nežinojau, ar ilgai užteks turimų pinigų, tad išsinuomojau kambarį viešbutyje netoli Bjevro. Laimė, galėjau sau leisti jame gyventi vienas, nes tokiuose prieglobsčiuose viename kambaryje dažnai patiesta penkiolika čiužinių, o kartais nėra nė lango. Kambarys apstatytas kažkieno persikraustant išmestais baldais, patalynėje knibžda gyvių, nusiprausti galiu cinko dubenyje, šlapinuosi į kibirą, neturiu net kėdės, ką jau kalbėti apie muilą ar rankšluostį. Skelbimas ant sienos įsakmiai liepia palikti raktą spynoje iš lauko pusės, kad policininkai galėtų įsiveržti negaišdami laiko — o taip nutikdavo dažnai, — sugriebę miegančius už plaukų apžiūrėtų veidus pasišviesdami žibintais, paleistų neatpažintuosius ir nusitemptų laiptais žemyn tuos, kurių atėjo suimti, prieš tai nuoširdžiai prikūlę, jei tiem kartais būtų šovę į galvą pasipriešinti.
   Mažojo tilto gatvėje radau smuklę, ten galėdavau pigiai pavalgyti: visa sugedusi mėsa, kurią Halių turgaus mėsininkai išmesdavo į šiukšlyną, pamatę, kad riebalai pažaliavo, o raumuo pajuodo, auštant būdavo surenkama, nušluostoma, užpilama druska ir pipirais, išmirkoma acte, dviem parom pakabinama gryname ore kiemo gilumoje, o tada patiekiama lankytojams. Dizenterija užtikrinta, kaina prieinama.
   Po Turine išsiugdytų įpročių ir sočiai maitinęsis Palerme čia būčiau numiręs per kelias savaites, jei gana greitai, kaip papasakosiu, nebūčiau gavęs pirmo atlygio iš tų, pas kuriuos mane buvo nusiuntęs kavalierius Bjankas. Tada galėjau sau leisti valgyti Noblot užeigoje Ušetės gatvėje. Ten buvo didelė salė, atsiverianti į senovinį kiemą, tik reikėdavo atsinešti duonos. Prie įėjimo stovėjo kasa, čia dirbo šeimininkė su trimis dukromis: paimdavo pinigus už prabangius valgius — rostbifą, sūrį, marmeladą, arba paduodavo po keptą kriaušę su dviem riešutais. Už kasos galėdavo eiti tie, kurie užsisakydavo bent pusę litro vyno: amatininkai, nuskurdę dailininkai, raštininkai.
   Praėjęs kasą, patekdavai į virtuvę, ten ant didelės krosnies virė avienos, triušienos ar jautienos ragu, žirnių ar lęšių košė. Niekas neaptarnaudavo: reikėdavo susirasti lėkštę, įrankius ir stoti į eilę priešais virėją. Pasistumdę lankytojai nešini savo lėkštėmis pagaliau, radę vietos, atsisėsdavo prie milžiniško table d’hdte. Du soldai už sriubą, keturi soldai už jautieną, dešimt santimų už atsineštą duoną, tad galėdavai pavalgyti už keturiasdešimt santimų. Viskas man atrodė nuostabiai skanu, kita vertus, mačiau, kad čia lankosi ir pasiturintys asmenys, geidžiantys pasitrinti šonais su prastuomene.
   Tiesą pasakius, dar prieš pradėdamas lankytis Noblot niekada nesigailėjau tų pirmųjų pragare praleistų savaičių: užmezgiau naudingų pažinčių ir tapau savas aplinkoje, kurioje vėliau teko nardyti kaip žuviai vandenyje. O pagal tuose skersgatviuose nugirstus pokalbius atradau kitas gatves kituose Paryžiaus rajonuose, kaip Lapo gatvę, kur prekiauta visokiausiais amatininkams ar šeimoms pravarčiais gelžgaliais ir ne itin doriems darbams skirtais visrakčiais ar padirbtais raktais, netgi durklais įtraukiamais ašmenimis, tokius patogu nešiotis paslėpus rankovėje.
   Stengiausi kuo mažiau sėdėti kambaryje ir leidau sau vienintelį malonumą, kuriuo gali mėgautis pinigų neturintis paryžietis: vaikštinėti bulvarais. Iki tol nė nenumaniau, kad Paryžius gerokai didesnis už Turiną. Mane džiugino aplinkui zujančių žmonių įvairovė, retas kuris iš jų skubėjo kokiu reikalu, dauguma išeidavo pasižmonėti. Dorosios paryžietės rengdavosi skoningai, ir jei ne jos pačios, tai jų drabužiai traukė mano akis. Deja, tais pačiais šaligatviais vaikštinėdavo ir, sakykim, nedorosios paryžietės, apsitaisiusios dar sumaniau, kad patrauktų mūsų lyties dėmesį.
   Jos buvo prostitutės, nors ir ne tokios vulgarios, kaip paskui matytos brasseries afemmes, mat dėdavosi tik su turtingais ponais, tą galėjai matyti iš velniškų išmonių, kuriomis gundydavo savo aukas. Vėliau vienas mano informatorius paaiškino, jog kadaise bulvaruose vaikštinėjo tik grisettes, jaunos paikos moteriškės, neskaisčios, bet ir nesavanaudės, nereikalaudavusios drabužių ar papuošalų iš meilužių, nes šie būdavo skurdesni ir už jas pačias. Paskui jos išnyko it kokia mopsų veislė. Tada pasirodė lorette, arba biche, arba cocotte, ne sąmojingesnės ar labiau išprususios už grizetes, bet geidžiančios kašmyrų ir raukinių. Tais laikais, kai atvykau į Paryžių, loretes pakeitė kurtizanės, ieškančios pasakiškai turtingų meilužių, deimantų ir karietų. Reta kuri kurtizanė vaikščiodavo bulvarais. Šios damos su kamelijomis pasirinko moralinį principą neturėti širdies, jausmų, dėkingumo, išnaudojo nepajėgiuosius, mokančius vien už pasirodymą su jomis operos ložėje. Atgrasi padermė.

 
 
   Mane džiugino aplinkui zujančių žmonių įvairovė.^[46]
 

   Tuo metu užmezgiau pažintį su Klemanu Fabrė de Lagranžu. Turiniečiai nusiuntė mane į tokį biurą nutriušusiame name, gatvėje, kurios pavadinimo iš apdairumo, įgyto savo amate, nedrįstu minėti net šiame puslapyje, nors niekas niekada jo neskaitys. Tikriausiai Lagranžas dirbo Viešojo saugumo generalinės valdybos politikos skyriuje, bet taip ir nesupratau, ar jis buvo piramidės viršūnėje, ar apačioje. Atrodė, jis neprivalėjo niekam atsiskaityti, ir net kankinamas nieko nebūčiau galėjęs papasakoti apie politinės informacijos mechanizmą. Iš tikro nė nežinojau, ar tame pastate Lagranžas turėjo kabinetą: parašęs tuo adresu pranešiau jam turįs kavalieriaus Bjanko rekomendacinį laišką ir po dviejų dienų sulaukiau kvietimo ateiti į Dievo Motinos katedros šventorių. Turėjau Lagranžą atpažinti iš raudono gvazdiko atlape. Nuo tada su Lagranžu susitikdavau netikėčiausiose vietose: kabarete, bažnyčioje, parke, bet nė karto toje pat vietoje.
   Tomis dienomis Lagranžui prireikė vieno dokumento, sukurpiau jį tobulai, iškart buvau palankiai įvertintas ir nuo tos dienos pradėjau dirbti kaip indicateur^[47], ar kaip ten neoficialiai vadinama, kas mėnesį gaudavau po tris šimtus frankų ir dar po šimtą trisdešimt išlaidoms (už išskirtines paslaugas kliūdavo šiokių tokių arbatpinigių, o už sukurtus dokumentus mokėdavo atskirai). Imperija daug išleidžia savo informatoriams, tikrai daugiau už Sardinijos karalystę, girdėjau, kad policijos biudžetas — septyni milijonai frankų per metus ir iš jų du milijonai skiriami politinei informacijai gauti. Tačiau kiti kalba, kad biudžetas yra keturiolika milijonų, iš jų sumokama ir už pravažiuojančiam imperatoriui surengtas ovacijas, korsikiečių būriams, kad šie sektų Madzinio šalininkus, provokatoriams ir tikriesiems šnipams.
   Iš Lagranžo gaudavau ne mažiau kaip penkis tūkstančius frankų per metus, bet jis mane supažindino ir su privačiais klientais, tad gana greitai pajėgiau įkurti savo dabartinę notaro raštinę (arba brocantage^[48] jos priedangai). Apskaičiavęs, kad už suklastotą testamentą galiu prašyti net tūkstančio frankų, o šventąsias ostijas parduoti po šimtą, nes dideliais kiekiais jų gauti būdavo nelengva, keturiais testamentais, ir dešimčia ostijų per mėnesį pelnydavau dar penkis tūkstančius frankų. Turėdamas dešimt tūkstančių frankų per metus patekau tarp tų, kuriuos Paryžiuje vadina pasiturinčiais buržua.

 
 
   Aš tame pasaže dirsčioju ne į darbininkes, o į suiveurs…
 

   Žinoma, pajamos nebuvo užtikrintos, ir aš svajojau ne apie dešimt tūkstančių frankų pajamų, o apie tokio dydžio rentą, kurią galėčiau gauti nusipirkęs trijų procentų valstybės obligacijų, tam reikėjo sukaupti tris šimtus tūkstančių frankų. Tokią sumą anuomet galėjo susirinkti nebent kurtizanė, o ne beveik nežinomas notaras.
   Laukdamas sėkmės valandos, kol kas galėjau iš žiūrovo virsti paryžietiškų malonumų vartotoju. Niekada nesidomėjau teatru, tomis siaubingomis tragedijomis, kuriose deklamuojama aleksandrinais, o muziejai kėlė melancholiją. Tačiau Paryžiuje radau šį tą geriau — restoranus.
   Apie pirmąjį, į kurį leidau sau nueiti, nors buvo labai brangu, girdėjau kalbant dar Turine. Tai Grand Véfour, įsikūręs Karališkųjų rūmų arkadoje, regis, jame lankydavosi ir Viktoras Hugo pasimėgauti avienos krūtinėle su baltosiomis pupelėmis. Kitas mane iškart suviliojęs restoranas buvo Cafè Anglais Gramono gatvės ir Italų bulvaro kampe. Seniau jame valgydavo vežikai ir tarnai, o dabar prie jo stalų rinkosi tout Paris^[49] Ten atradau pommes Anna, écrevisses bordelaises, mousses de volaille, le mauviettes en cerises, petites timbales d la Pompadour, cimier de chevreuil, fonds dartichauts d la jardinière^[50] ir šampano šerbetą. Vien prisiminęs šiuos pavadinimus jaučiu, kad gyventi verta.
 
   Be restoranų, mane dar žavėjo passages. Dievinau Žufrua pasažą, gal todėl, kad jame buvo įsikūrę trys geriausi Paryžiaus restoranai: Dîner de Paris, Dîner du Rocher ir Dîner Jouffroy. Net dabar, ypač šeštadieniais, atrodo, kad visas Paryžius susitarė susitikti tame stiklo koridoriuje, kur be paliovos stumdosi nuobodžiaujantys ponai ir gal kiek per daug, mano skoniu, išsikvėpinusios ponios.
   Tačiau mane labiau domino Panoramų pasažas. Ten lankosi prastuomenės fauna — miestelėnai ir provincialai, akimis ryjantys antikvarinius daiktus, kurių niekada negalės įpirkti, vaikšto ir jaunos ką tik iš fabriko išėjusios darbininkės. Jei yra noro paspoksoti į sijonus, verčiau žvalgytis į gerai apsirengusias moteris Žufrua pasaže, bet suiveurs, pusamžiai ponai žaliastikliais akiniais, eina dairytis į darbininkes. Ir abejoju, ar jos visos iš tikrųjų darbininkės, nesvarbu, kad su paprasta suknele, tiulio kepuraite ir prijuoste. Reikėtų pasižiūrėti į jų pirštus, ir jei nematyti dūrių, įdrėskimų ar nudegimo pūslelių, tai tos merginos gyvena gerai, greičiausiai padedamos tų suiveurs, kuriuos pavyksta apžavėti.
   Aš tame pasaže dirsčioju ne į darbininkes, o į suiveurs (kita vertus, kas sakė, kad filosofas yra tas, kuris cafè chantant žiūri ne į sceną, o stebi žiūrovus?). Vieną gražią dieną jie gali tapti mano klientais arba įnagiais. Kai kuriuos paseku iki namų, kur jie apkabina nutukusią žmoną ir pustuzinį vaikų. Užsirašau adresą. Kas žino? Galėčiau juos sužlugdyti anoniminiu laišku. Vieną dieną, jei prireiktų.
 
   Iš įvairių Lagranžo pradžioje man patikėtų užduočių beveik nieko neatsimenu. Prisimenu tik vieną vardą — abato Bulano, bet su juo susipažinau vėliau, prieš pat karą ar iškart po jo (pajėgiu atsiminti, kad vyko karas, nusiaubęs Paryžių).
 
   Absentas padarė savo darbą, ir jei dabar pūstelėčiau į žvakę, įsipliekstų skaisti liepsna.